Teosofinės draugijos istorija

Spausdinti

Teosofinės draugijos istorija

Mūsų Mokymas apima Blavatskajos „Slaptąją Doktriną“.

Mir Ogniennyj, Id., 79

Siekiant nuglaistyti gilų konfliktą tarp materialistinio mokslo ir religijos, kuriame įklimpo dvidešimtasis šimtmetis, ir dar todėl, kad bendras žmonijos išsimokslinimo lygis jau buvo pakankamas išklausyti ir suprasti aukštesnę mintį, atsirado teosofinis mokymas.



Dvasine teosofijos motina buvo Jelena Petrovna Blavatskaja, Teosofinės draugijos prezidentu – pulkininkas Henris Olkotas, bet tikruoju judėjimo įkūrėju buvo vienas iš Rytų Mahatmų.

J.Blavatskaja, didžiulės, genialios mokslinės erudicijos ir fenomenalių psichinių gebėjimų dvasia, turėjusi laimę kelerius metus pildyti savo žinias viename iš Ašramų Himalajuose, atvėrė žmonijai aukštesnes žinias ir pranešė pirmąją žinią apie Rytų Mahatmų egzistavimą. Be kitų darbų ji parašė ir du „Slaptosios Doktrinos“ tomus: Kosmogenezė (apie Kosmoso evoliuciją) ir Antropogenezė (apie rasių ir žmogaus atsiradimą). Buvo numatyti dar du tomai, kuriuose būtų buvę sudėtos žinios apie Didžius Mokytojus, bet priešininkų pavydas, išpuoliai ir išdavystės pakirto Blavatskajos sveikatą, ir ji paliko žemišką planą, nebaigusi savo kilnios užduoties.


Didžiausia Blavatskajos darbų vertybė slypi tame, kad jie parašyti tiesiogiai vadovaujant arba kontroliuojant Mokytojui. Taip buvo sukurtas aukščiausias Apreiškimas, ezoterinio mokslo viršūnė, prieinama dabar visai žmonijai – Saulės Tiesos spindulys buvo tokios apimties, kokį galėtų priimti labiausiai pasiruošusi žmonijos sąmonė. Tačiau ir šiandien, visa tai rimtai išstudijuoti, neužteks gyvenimo.

Blavatskaja, ugninga Himalajų Mokytojų pasiuntinė, atliko didžiulį darbą, prisidėdama prie žmonijos sąmonės postūmio, iki tol surakintoje materialistinio skepticizmo ir dogmų valdžioje. Visoje planetoje ji uždegė nesuskaičiuojamas sąmones, troškusios tiesos apreiškimo, visose valstybėse buvo įkurtos Teosofinės draugijos arba skyriai.


Po Blavatskajos ir Olkolto mirties, 1907 metais Teosofinės draugijos vadove tapo Anni Bezant. Savo veiklos pradžioje ji sukūrė keletą iškilių darbų – ezoterinio Rytų mokslo tyrinėjimai.
Tačiau kaip ir visuose persilaužiamuosiuose judėjimuose, atnešančiuose naują šviesą žmonijos sąmonei, taip ir šiuokart prasidėjo didžiulis tamsos jėgų pasipriešinimas. Galiausiai chaoso čiurkšlė įsiveržė į šviesaus teosofinio judėjimo pačią citadelę. Anni Bezant padėjėjas dvasininkas Ledbiteras (Leadbeater) buvo aiškiaregys. Jis taip pat siekė papildyti teosofinę literatūrą savo kūriniais. Tačiau laikui bėgant astralinių reginių išdavoje jo knygose atsirado esminių klaidų, ypač dėl aukščiausios Hierarchijos ir Mokytojų suvokimo. Kadangi Letbiteras buvo laikomas autoritetu, jo įtaka buvo jaučiama ir visoje paskutiniojo periodo teosofinėje literatūroje, pačios Bezant bei kitų žinomų teosofijos autorių darbuose. Todėl reikia perspėti, kad vėlesnę teosofinę literatūrą būtina priimti kritiškai, ypač kai rašoma apie Šviesos Hierarchiją ir Mokytojus. Letbitero knygų geriau neskaityti, taip stipriai ten iškraipyti Aukštieji Įvaizdžiai.

Be to, Bezant ir Letbiteris tokį talentingą jaunuolį, indą Krišnamurti paskelbė pasauliniu mesiju – Kristumi. Žinoma, nei viena tikrai prašvitusi dvasia niekada neapsiskelbs tokiu būdu, už ją turi kalbėti poelgių moralės principai ir herojiškas gyvenimas. Visi tie įvykiai greitai iššaukė pagrįstą nustebimą ir galiausiai susiskaldymą plačiausiuose Teosofinės draugijos sluoksniuose, kai kurie skyriai netgi visiškai atsitraukė iš judėjimo. Pastebėsime, kad Krišnamurtis (Džiddu Krišnamurti mirė Kalifornijoje 1986 metais) dar ir šiandien važinėja po pasaulį, sakydamas poetines kalbas apie absoliučią žmogaus asmenybės laisvę ir nepriklausomybę nuo Aukštesnio vadovavimo, tokiu būdu klaidindamas žmonių sąmones.

Vėliau, kaip ir vardan Aukščiausiojo Žinojimo, buvo sukurta daugybė okultinių mokymų ir skyrių, iš kurių daugelis užteršė tyrą ezoterinių principų šviesą. Veikla pradėjo remtis „laiškais“, padiktuotais įvairiausių „guru“ arba Subtiliojo Pasaulio tamsos aktorių. Tų susibūrimų centre visada būdavo mediumai, kurie spiritistiniuose seansuose automatinio rašymo, girdimų balsų pagalba ir pan. stengėsi pagauti žinias iš anapusinio pasaulio. Neteisingu keliu pasuko ir antroposofai, kurie dieviškai išminčiai priešpastatė į samprotavimus linkusį žmogišką protą. Slaptingąjį žinojimą dažnai kompromitavo ir psichinių tyrinėjimų draugijos, kurios vietoj psichinių ir parapsichinių fenomenų tyrinėjimo, nukrypdavo į spiritizmą, žemojo astralo esybių arba, greičiau, jų atplaišų iškvietimą arba materializaciją. Taip per mažaraščius mediumus buvo atveriami keliai tamsioms jėgoms. Neatsitiktinai Blavatskaja visada stengėsi perspėti, koks pavojingas gali būti susidomėjimas spiritizmu.

Ypač mūsų laiku, kai stichijos taip įsitempusios, reikia vengti visų abejotinų Subtiliojo Pasaulio laidininkų, nes silpna sąmonė lengvai gali būti apsėsta ir užtemdyta esybėmis, turinčiomis niekšiškus ketinimus. Juk žmogaus užduotis - visomis sąmonės galiomis siekti Šviesos ir į savo gyvenimą tą įnešti Šviesą.

Štai kodėl buvo būtinas naujas Mokymas, kuris atstatytų ir įtvirtintų švarius pagrindus per J.P.Blavatskają perduoto ezoterinio mokymo, ir kad tai būtų to mokymo tęsinys ir kulminacija, perduodantis žmonijai tą Aukščiausios Tiesos dalį, kuri atitinka dabartinį žmonijos protinį išsivystymą. Tuo Mokymu tapo Gyvoji Etika, arba Agni Joga.

 Richardas Rudzitis. Ugnies Mokymas. Įvadas į Gyvąją Etiką.

Minskas: Kalnų Žvaigždės, 2008.

Iš rusų į lietuvių kalbą vertė Diana Stungurienė

Dok. Filmas  TEOSOFIJA (rusų kalba)

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

English French German Italian Portuguese Russian Spanish
253847
šiandien
vakar
šią savaitę
***
mėnuo
praeitas mėn.
viso
420
395
1728
249287
7921
9981
253847

IP: 54.92.155.160
2017-09-21 22:51:21
Счетчик joomla