Teosofija ir teosofiški mokslai

Spausdinti

Vydūnas. Teosofija ir teosofiški mokslai

I. dalis

Šiose dienose labai daug kalbama ir rašoma apie teosofiją ir teosofiškus mokslus. Bet labai retai kas gali apie tuos dalykus kalbėti kaip žinantis, kadangi jie labai aukšti yra. Tačiau žmonės, manydami, kad jie viską žino taip, kaip yra, nesistengia daug apie tai ir svarstyti. Į kokį nors raštą pažvelgę, tuojau rašo ir kalba apie teosofiją, lyg ji būtų koks menkas, ant delno padėtas ir kiekvienam sučiuopiamas dalykėlis. Apie teosofiją visko neįmanoma žinoti, kaip ir apie sąmonę, šviesybę, tamsybę, gyvastį, amžių ir Dievą. Kiekvienas tai suvokti gali tik savo patyrimu.

Žodis teosofija yra labai senas ir vartojamas buvo dar senųjų graikų filosofų. Dar apaštalas Povilas kalba (1 Kor. II, 7) apie „paslėptą dievišką išmintį“, kas graikų kalboje žodžiu „,teosofija“ pavadinta. Labai dažnai tas žodis aleksandriniškųjų filosofų (apie 250 po Kr.) vartojamas buvo. Vėliau jis nebuvo užmirštas. Mokslininkai teosofu pavadino ne-kurį Jakob Bohme (1575—1624), kursai savo raštuose apie visuotiną gyvastį, gamtą, dvasią ir Dievą ypatingai gilius išpažinimus apreiškia. Bet tie žodžiai teosofija ir teosofas yra vartojami ten, kur jie visai nepritinkami. Vieni tai darė iš nežinojimo, kiti – iš pasipūtimo.

Mūsų laike žodis teosofija iš naujo vartojamas teosofiškos draugijos, kuri 1875m. buvo įsteigta Amerikoje, Niujorke ir paplitusi visuose žemės kraštuose yra. Apie tą draugiją vėliau bus daugiau kalbama.

Labai dažnai žodis teosofija statomas šalia žodžio filosofija. Tačiau tuodu žodžiai pagal turinį visai nesulyginami. Žodis teosofija paženklina dievišką išmintį, o žodis filosofija – meilę ir išmintį. Meilę ir išmintį gali turėti kiekvienas ir savo mokslais išreikšti, nors tie mokslai ir nebūtų labai išmintingi.

Ne taip yra su teosofija, arba dieviškąja išmintimi. Jos negalima nei pasisavinti, ji nėra nei išgalvojamas dalykas, kaip ir žmogaus sąmonė, taip ir išmintis neišgalvojama. Kas išminties neturi, negali jos pasidaryti. Bet žmogus gyvendamas ir augdamas gali tokį stovį pasiekti, kai jo išmintis į dalykus tenka.

Išmintis reikalinga, kad ką išpažinti galėtumei. Be jos ir geriausieji mokslai nesuvokiami ir išlieka niekais ir paikyste. Todėl ir dažnai atsitinka, kad žmogus kalba apie jam neprieinamus dalykus kaip apie paikystes, svajones, fantazijas, o aiškiai matoma, kad jisai savo kalbėjimu vien tik savo išminties stoką paslėpti nori. Geriau būtų, kad jis pradėtų tyrinėti tai, ko jis išpažinti dar negali. Taip kartais ateina suvokimas ir gali prašvisti išmintis.

O kad žmogus aukščiausiai išminčiai, būtent dieviškai, arba teosofijai, iš visos širdies atsiduoda, tokiu būdu geisdamas prie jos prisiartinti, tada ji, teosofija, prie jo prisiartina ir patį žmogų pasisavina. Nėra dieviška išmintis visuomet žmogaus artybėje ir laukia, kad ji galėtų jame apsireikšti.

Kadangi žmogus, kaip ir šiaip viskas, iš Dievo parėjęs, todėl ir jo esybė yra dieviška. Bet žmoguje nėra nieko dieviško, kol jis apie tai nieko nežino. Ir kaip žmogus be išminties ir be sumanymo tiktai gyvulys, taip jis be dieviškos išminties tiktai žmogus. Bet jis turi kilti link Dievo. Ir kai tik jame dieviška išmintis užteka, iškart Dievas žmoguje apsireiškia, žmoguje išsipažįsta. Dieviška išmintis yra šviesa, su kuria žmogus apšviestas, arba krikščionis pastoja, ir be kurios nėra jokios tikybos (vieros), jokios tikros filosofijos, jokio tikro išpažinimo ir jokio aukštesnio mokslo.

Bet šitai pasiskaitykime, ką ne kursai žinovas Dr. Franz Hartmann, kurio raštai aukštą išpažinimą paliudija, vokiškame mėnesiniame laikraštyje ,,Theosophischer Wegweiser“, IV-tų metų, lietuviškai pasakius, apie teosofiją rašo:

„Teosofija, aukščiausia išmintis ir teisybės išpažinimas, nėra joks mokslas, kuris iš raštų išmokstamas, joks tikėjimas į kokius sakinius ir žodžius, joks tikėjimas, kuris remiasi senais raštais ir pasakomis, visokiais išvedžiojimais arba įrodymais; ji yra teisybės apsireiškimas viduje ir jos pačios išpažinimas.

Visas tikras žinojimas, ar jis būtų žinojimas apie Dievą arba gamtą, turi mumyse užgimti. Apie Dievą nieko negalime išpažinti, jei pats Dievas ir Jo dvasia mumyse neapsireiškia. Ir Jo šviesybė taip gyva ir veikianti mumyse kaip Jame. Tolimas, nuo mūsų atsitraukęs Dievas nėra pažįstamas. Kaip ir šviesa, kurios matyti negalime, nėra mums šviesa, norint ją pamatyti dar tiek mokslų apie ją reikia pasimokyti.

Taip pat negalime žinoti apie gamtą ir jos viduje paslėptą jėgą (spėką, sylę) kitaip, nei įgyti tikrą suvokimą, jei ne gamta ir jos gimdymai mumyse gimdymą įvykdys. Mūsų suvokimas leidžia pažinti daiktų paviršių: juos išmatuoti, pažymėti, sverti, jis gal daiktus ant ir po žeme ir virš Jos išieškoti ir daug įdomaus ir naudingo apie valstijų spėkas ir ypatybes visų keturių elementų (žemės, vandens, oro ir ugnies) ištyrinėti, bet jis neįeina giliau į gamtos esybę nei puodžius, kurs iš molio puodus padaro. Mokslas, kuris žvaigždes skaito ir jų pasijudinimus išmatuoja, yra taip pat tik paviršutinis tyrinėjimas ir nestovi aukščiau už mokslą piemens, kurs savo aveles skaito ir išskaito, kaip ir kada jos dauginas.

Nuo mokslo atskirti išpažinimą ir tą, kas iš jo seka, būtent žinojimą, labai sunku, kadangi žmonės prisipratinę viską priimti kaip žinojimą, ką kas sumanomai kalba, ar tai būtų fantazija, sumanymas, sumojimas, nusidavimas, sprendimas ir kas tam lygu. Viskas laikoma už tikrą žinojimą, o tai juk niekas kita kaip mūsų| sumanymo žaidimas arba to, kas mūsų atmintyj yra.

Todėl ir tie žmonės, apie aukštesnius dalykus mokydamiesi, įgauna tik paviršutinį mokslą. Jie remiasi tuo, ką jie girdėję, ką jie iš to pasiekė ir ką jie iš to sprendė. Tokiu būdu jie statosi save krikščionybės sąnariais, nors jie apie krikščionybę tiek težino, kaip apie lotynų nusidavimus. Jiems rodosi, kad jie iš tikro ką apie Dievą žino, ir tiki, kad mokslas apie dangų užtenkamas, jei jie žino, kad tokios vietos kur nors yra, kaip jie žino, kad kažkur randasi didis miestas vardu Konstantinopolis, nors jie ten niekada nebuvę. Dieviškas misterijas (aukštas paslaptis) tyrinėdami, jie taip jau apsidairo, kaip kad jie graikų senovės liekanas pasižiūrėtų.

Visas tikras žinojimas yra iš savęs sumanomas dalykas ir jokio išrodymo neprivalo. Tame randasi teosofijos raktas. Negalima tikro tikėjimo suvokimo pasisavinti, kaip kas mumyse iš savęs susimano. Aklasis gali daug mokslo apie šviesos esybę turėti spėka ir naudą ir kito aklo žmogaus mintis apginčyti ir kraipyti, bet kai jis praregi, tada jis šviesą išpažįsta be jokio mokslo, ir visas netvirtumas jame nyksta.

Tikroji tikyba, tikrasis žinojimas, arba teosofija, nėra joks mokslas, bet dvasiškas, dieviškas gyvastis žmoguje, kurs žmogui iš savęs susimano, kaip veik jis žmogaus sąmonėj atsiranda.

Mes apie Dievą, gamtą, dangų ir pragarą (peklą) ir apie save tik tiek tegalime žinoti, kiek jie mumyse apsireiškia; o tada viskas iš savęs susimano. Kad mes savo kytrystėje abejojame apie velnius ir pragarą, tai tik privalome į tą žiūrėti, kas mums iš savęs susimano; ir su tuo persiliudymu, su kuriuo žinome, kad mes gyvi, mes ir žinome, kad mumyse randasi piktumas, pasikeršijimas, durnystė, bjaurystė ir t. t. Tai jau gana velnių: mes jų apsiausti ir jų gundomi.

Ir negali kūnas bei kraujas jiems priešintis, bet reikalinga aukštesnė galybė (jėga) juos pergalėti, galybė, kuri šitų velnių darbus mumyse trukdo ir sunaikina.

Šis yra vienatinis mokslas, kurį kiekvienas apie nelabuosius ir pragarus turėti gali. Bet velniai, kurie šalia mūsų, kaip ypatingai gyvi sutvėrimai yra tik tada žmogaus išpažįstami, kad tame viskas, kas dieviška ir žmogiška, panaikinta. Tada jam bus aišku ir iš savęs susimanančiai, kad pragaras vieta yra ir kad velniai yra keršto, piktumo, bjaurumo, pavydo ir t. t. gyvi sutvėrimai.

Arba tarkim, kad mūsų netikęs sumanymas mus mokytų abejoti Dievu. Kokią naudą turėtumėm, kad ir visus filosofų, teologų, deistų (Dievą išsigalvojantieji), ateistų (bedieviai) išrodymus išmoktumėm? Ar tai Dievo išpažinimas, kurį manome išgauti iš visokių sprendimų ir išvedimų? Bet kad mes kreipiamės į tą, kas mumyse dieviška, kas jaučiama ir iš savęs sumanoma, tai turime tame tikrąjį išrodymą ir randame mumyse tikrąjį gyvasties ir šviesos, meilės ir malonės apsireiškimą, kaip savo pačių gyvastį.

Nesa tuo pačiu tvirtumu, kuriuo žinome, kad gyvi, kad manom, tokiu pat tvirtumu ir žinome, kad malonės, meilės, mielaširdystės, nuolankumo, pasigailėjimo, pakajaus, išminties, palaimos ir išganymo yra. 0 tai yra tas Dievas, kurio esybė kiekviename, kuris tą pajaučia ir išpažįsta, iš savęs susimano.

Tada nėra reikalinga paviršutinio išrodymo; šitas Dievas, kuris nejaučiamai pasitvirtina, kurį būtinai išpažinti turim, neatleistinai mumyse iššaukia paguodą, meilę, aukštinimą, branginimą ir paklusnumą. O tame randasi mūsų tikrasis tikėjimas ir Dievo išpažinimas.

Ir ateistai negali nuginčyti pirmąją visybės priežastį, bet jie negali išpažinti dieviškos esybės, kad ji juose neapsireiškia; bet kuriame ji randasi ir kurs malonės, meilės, pakajaus ir skaistybės širdyje turi, tas aiškiausiai apie dieviškas spėkas perliudytas yra. Visas kitas žinojimas, kuris guldos ant paviršutinių išrodymų, tik prilygsta tam mokslui, kurį aklasis apie šviesą turi, kurios jis niekuomet neregėjęs“.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

English French German Italian Portuguese Russian Spanish
253870
šiandien
vakar
šią savaitę
***
mėnuo
praeitas mėn.
viso
443
395
1751
249287
7944
9981
253870

IP: 54.92.155.160
2017-09-21 22:57:02
Счетчик joomla