Slapta doktrina - Įvadas 3

Spausdinti

Įvadas 3

Abi religijos savo pasekėjus įgijo kardu; abi sutelkė savo bažnyčias į siekiančias padangę žmogiškas hekatombas (100 jaučių auka). Ant pirmojo mūsų Eros amžiaus vartų pragaištingai žėrėjo kraupūs žodžiai – „IZRAELIO KARMA“. Virš mūsų Vartų ateities aiškiaregys skaitys kitokius žodžius, nurodančius į žiaurių fanatikų Karmą už istorijos sudarkymą, už sąmoningą įvykių iškraipymą, ir už didžių Žmonių, kuriuos apšmeižė vėlesnės kartos, šmeižtą; visa tai neatpažįstamai sudarkyta tarp dviejų Džaganato vežėčių – šventeiviškumo ir materializmo: vienas, imantis labai daug, kitas – viską neigiantis. Išmintingas tas, kuris prisilaiko auksinio vidurio, kuris tiki amžinuoju būties teisingumu. Sako Faizi-Divan, „laisvamanio, priklausiusio tūkstančiui sektų, nuostabių kalbų liudininkas“:

„Didžiojo Prisikėlimo dieną, kada už praeities darbus bus atleista, Ka‘bah nuodėmės bus atleistos vardan jų sugriautų krikščioniškų šventyklų dulkių“.

Į tai prof. M. Miuleris paprieštarauja sakydamas:

„Islamo nuodėmės turi tokią pat mažą reikšmę, kaip ir Krikščionybės dulkės. Prisikėlimo dieną Musulmonai ir Krikščionys pamatys visą savo religinių doktrinų beprasmiškumą. Žmonės kovoja už religiją Žemėje; danguje jie pamatys, kad egzistuoja tik viena tikra religija – pagarba Dieviškai DVASIAI“.

Kitais žodžiais tariant: „UŽ TIESĄ NĖRA VIRŠESNĖS RELIGIJOS (ARBA ĮSTATYMO)“ (Satyat Nasti Paro Dharmah) – Benareso Maharadžos devizas, kurį perėmė Teosofinė Draugija.

Kaip buvo sakyta, „SECRET DOCTRINE“ nėra naujas „Isis Unveiled“ leidinys, kaip buvo ketinama daryti pradžioje. Tai, greičiau, ją aiškinantys tomai, nors ir visiškai nepriklausantys nuo jos, bet būtini kaip papildymas. Dauguma informacijos, kuri buvo pirmame veikale, vargu ar tomis dienomis galėjo būti suprasta teosofų. „SECRET DOCTRINE“ nušvies daugelį problemų, iki galo neišspręstų pirmajame veikale, ypač įžanginiuose puslapiuose, kurie niekada nebuvo suprasti.

Kadangi tas veikalas („Isis Unveiled“) buvo skirtas tik istorinių laikotarpių filosofijai ir atitinkamam dekadentinių tautybių simbolizmui, tai tuose dvejuose tomuose į Okultizmo panoramą galėjo būti mestas tik trumpalaikis žvilgsnis. Šiame veikale pateikiama detali Kosmogonija ir Keturių Rasių, buvusių prieš mūsų, Penktos Rasės žmoniją, evoliucija; du dideli tomai aiškina tai, kas pirmuosiuose „Isis Unveiled“ puslapiuose buvo tik pažymėta ir išmėtyta keliose užuominose šen bei ten. Šiuose tomuose negali būti plataus Archainių Mokslų kataloginio apibendrinimo anksčiau, nei mes apibūdinsime tokias grandiozines problemas, kaip kosmogoninė ir planetinė evoliucija ir laipsniškas paslaptingos žmonijos ir rasių vystymasis prieš mūsų Adomiškąją žmoniją Todėl dabartinis bandymas išaiškinti kai kurias Ezoterinės Filosofijos paslaptis, iš tikrųjų, nieko bendro neturi su ankstesniuoju veikalu. Autorei turėtų būti leista tai iliustruoti pavyzdžiu:

„Pirmasis „Izidės“ tomas prasideda nuoroda į senovinę knygą, tokią seną, kad mūsų šiuolaikiniai antikvarai be galo galėtų tyrinėti jos lapus ir, vis tik, negalėtų sutarti dėl medžiagos, iš kurios jie padaryti, sudėties. Tai vienintelė, dabar egzistuojanti, originali kopija. Pats seniausias žydų okultinių žinių dokumentas – Siprah Dzeniouta – buvo sudarytas tuo pagrindu ir tuo metu, kai jis buvo vertinamas tiesioginės relikvijos šviesoje. Viena iš jo iliustracijų vaizduoja Dieviškąją Esybę, išspinduliuojamą iš ADOMO šviečiančio lanko pavidalu, besistengiančiu tapti ratu; be to, pasiekusi aukščiausią apskritimo tašką neapsakomoji Šlovė vėl linksta ir grįžta į Žemę, atnešdama savo spiraliniu sūkuriu aukščiausią žmonijos tipą. Emanacija, artėdama prie mūsų planetos vis tamsėja ir tamsėja ir, pasiekusi mūsų Žemę, tampa juoda, kaip naktis“.

Ši senovinė knyga yra pirminis veikalas, iš kurio buvo sudaryti daugelis Kiu-ti tomų. Ne tik jie ir Siprah Deniuota, bet net Sefer Jecira (Sepher Yetzirah) veikalas, kurį žydų kabalistai priskiria Patriarchui Abraomui (!), Šu-czin, kinų pradinė Biblija, egiptiečių Tot-Hermio šventraščių tomai, Indijos Puranos, chaldėjų „Skaičių Knyga“ ir pati „PENKIAKNYGĖ“, visa tai kilę iš vieno pagrindinio mažo tomo. Padavimas sako, kad ši knyga buvo parašyta Senzaro kalba – šventa slapta kalba – pagal Dieviškų Būtybių žodžius, padiktuotus pačioje Mūsų Penktos Rasės užgimimo pradžioje Šviesos Sūnums Centrinėje Azijoje; nes buvo laikai, kai (Senzar) kalba buvo žinoma kiekvienos tautos Pašvęstiesiems, kai ją lengvai suprato Toltekų protėviai, kaip ir žuvusios Atlantidos gyventojai, paveldėję ją iš Trečios Rasės išminčių, Manuši, išmokusių ją tiesiogiai iš Antros ir Pirmos Rasės Devų. Iliustracija, paminėta „Izidėje“, priklauso šių rasių evoliucijai ir mūsų Ketvirtos ir Penktos Rasių Žmonijai Vaivasvata Rate arba Manvantaroje. Kiekvienas Ratas sudarytas iš Jugų, septynių žmonijos periodų, iš kurių keturi mūsų Gyvybės Cikle jau praėjo. Penktojo vidurinis taškas jau beveik pasiektas. Ši iliustracija simbolinė, tai aišku kiekvienam, ir apimanti viską nuo pat pradžios. Senovinė knyga, aprašiusi kosminę evoliuciją ir išaiškinusi viso ko Žemėje pradžią, įskaitant fizinį žmogų, ir pateikusi tikrą nuo Pirmos iki mūsų, Penktos, rasės istoriją, toliau neaiškina; ji sustoja Kali Jugos pradžioje, būtent prieš 4989 metus, kai mirė Krišna, Šviesus Saulės Dievas, kartą gyvenęs Didvyris ir Atgaivintojas.

Bet egzistuoja ir kita knyga. Nė vienas šios knygos savininkų nelaiko jos labai sena, nes ji pasirodė prieš 5000 metų ir yra Juodojo Amžiaus amžininkė. Taigi, beveik po devynių metų (I „S.D.“ leidinys 1888m. – vert. past.) baigsis pirmasis penkių tūkstančių metų ciklas, prasidėjęs su didžiuoju Kali Jugos ciklu. Ir tada paskutinė pranašystė, esanti šioje knygoje – pirmame pranašysčių Juodajam Amžiui metraščių tome – išsipildys. Laukti mums liko neilgai, daugelis mūsų bus Naujo Ciklo aušros liudininkais, kurio pabaigoje daugelis sąskaitų bus likviduota ir susumuoti tarprasinių santykių rezultatai. Antrasis pranašysčių tomas, ruošiamas nuo Šankaračarjo, Budos didžiojo įpėdinio laikų, beveik baigtas.

Dar vienas svarbus duomenų straipsnis, esantis pirmose įrodymų gretose, apie vieningos pradinės pasaulinės Išminties egzistavimą – straipsnis, bet kuriuo atveju, labai svarbus studijuojantiems krikščionišką kabalą. Mokymai dalinai buvo žinomi, bent jau keletui Bažnyčios Tėvų. Grynai istoriškai tvirtinama, kad Origenas, Sinezijus ir net Klementas Aleksandrietis buvo pašvęsti Misterijose iki jiems su Krikščionybės kauke prisijungiant prie Aleksandrijos Gnostikų Mokyklos Neoplatonizmo. Dar daugiau, kai kurios slaptų mokyklų doktrinos, nors jokiu būdu ne visos, buvo išsaugotos Vatikane ir nuo to laiko tapo neatskiriama Lotynų Bažnyčios Misterijų, pradinės Krikščionybės programos, iškreiptų papildymų forma, dalimi. Tokia dabar materializuota Nekalto Prasidėjimo dogma. Tuo paaiškinami žiaurūs Romos katalikų Bažnyčios persekiojimai pradėti prieš Okultizmą, Masonystę ir bendrai prieš visokį kitatikišką Misticizmą.

Konstantino dienos buvo paskutinis istorijos posūkio taškas, nuožmios kovos periodas, Vakarų Pasaulyje pasibaigęs senųjų religijų uždusinimu vardan naujos religijos šlovės, sukurtos ant senųjų religijų lavonų. Nuo tada prasidėjo priverstinis ir besąlygiškas, visais teisingais ir neteisingais būdais vykdomas praeities užslaptinimas, kad palikuonių smalsumas negalėtų pasiekti tolimos praeities pažinimo laikus, buvusius prieš Tvaną ir Edeno Sodą (Rojų). Kiekviena anga buvo užkamšyta, kiekvienas dokumentas ar metraštis, kurį buvo galima pasiekti, buvo sunaikintas. Ir vis tik, net tarp taip sudarkytų dokumentų, išliko jų pakankamai, jog mums būtų suteikta galimybė pasakyti, kad juose yra užfiksuotas visas būtinas ir akivaizdus tikros Pagrindinės Doktrinos egzistavimo įrodymas. Fragmentai pergyveno geologinius ir politinius kataklizmus tam, kad galėtų papasakoti savo istoriją; ir kiekvienas išgyvenęs liudija, kad Išmintis, dabar tapusi Paslaptimi, kartą buvo pagrindiniu šaltiniu, amžinai tekančia versme, maitinančia visus upelius – vėlesnes visų tautų religijas – nuo pirmo iki paskutinio. Periodas, prasidėjęs nuo Budos ir Pitagoro viename gale ir pasibaigęs Neoplatoniečiais ir Gnostikais kitame, yra vienintelis likęs istorijoje centras, neužtemdytas fanatizmo ir davatkiškumo rankos, kai paskutinį sykį buvo susijungę ryškūs šviesos spinduliai, trykštantys iš praėjusių laikų pagrindų.

Tuo paaiškinama, kodėl rašytoja buvo priversta, pastoviai aiškinti faktus, pateikiamus žilos senovės liudijimus ir parodymus, surinktus iš istorinio laikotarpio, rizikuodama būti dar kartą apkaltinta metodo ir sistemos trūkumu. Kitų priemonių po ranka nebuvo. Pasaulis turi būti supažindintas su kiekvieną šimtmetį daugelio adeptų daromomis pastangomis žmonijos labui; tai daro pašvęstieji poetai, rašytojai-klasikai, stengdamiesi žmonijos metraščiuose išsaugoti jeigu ne jos dogmas tai nors žinojimą apie panašios filosofijos egzistavimą. 1888 metų pašvęstieji tikrai būtų likę nesuprastais ir net būtų tapę negalimu mitu, jeigu nebūtų įrodyta, kad panašūs pašvęstieji gyveno visais istorijos amžiais. Ir padaryti tai buvo galima, tik įvardijus skyrių ir pastraipą, kur gali būti rasti paminėjimai apie tas didžias Asmenybes, prieš kurias ir po kurių sekė ilga ir begalinė eilė kitų, kaip iki tvano, taip ir po jo, didžių Mokslų Mokytojų. Tik tokiu būdu, pusiau legendiniu ir pusiau istoriniu autoritetu, galėjo būti paskelbta, kad okultinės žinios ir tos jėgos, kurios žmogui suteikiamos pašventimo metu, nėra išsigalvojimai, bet tikros ir senos, kaip ir pats pasaulis.

Todėl mano praeities ir ateities teisėjams, bus jie rimti literatūriniai kritikai ar tie karingi dervišai literatūroje, vertinantys knygas pagal autoriaus vardo populiarumą ar nepopuliarumą, pažvelgę į knygos turinį, prikibdami prie jos, kaip kad pragaištinga bakterija prikimba prie silpnos kūno vietos, – aš neturiu ką pasakyti. Taip pat aš nenusižeminsiu pastebėti tų kvaištelėjusių dergikų – laimei neskaitlingų – kurie koneveikdami kiekvieną rašytoją, kurio vardas žinomesnis nei jų pačių, taip tikėdamiesi atkreipti visuomenės dėmesį, taškosi putomis, lodami ant savo šešėlio. Daugelio metų bėgyje jie tvirtino, kad doktrinos, išdėstytos „Teosofiste“ („Theosophist“) ir užbaigtos „Ezoteriniame Buddizme“ („Esoteric Buddhism“; „Эзотерический Буддизм“) buvo išsigalvotos šio kūrinio autoriaus; dabar jie pasuko frontą ir apšaukė „Isis Unveiled“ („Разоблаченная Изида“, Izidė) ir visa kita plagiatu iš Elifaso Levi (!), Paracelso (!!) darbų ir marabile dictu Budizmo ir Bramanizmo (!!!). Tai tolygu apkaltinti Renaną pasisavinus „Vie de Jesus“ („Kristaus Gyvenymą“) iš Evangelijos arba M. Miulerį tuo, kad „Šventosios Rytų Knygos“ arba „Fragmentai“ paimti iš braminų ir Gautamo Budos filosofijos. Plačiajai publikai ir „SECRET DOCTRINE“ (Slaptos Doktrinos ar Paslėpto Mokslo) skaitytojams, aš galiu pakartoti, ką aš seniai buvau sakiusi ir ką dabar aš apibrėžiu žodžiuMontaigne.

„Brangūs ponai, čia aš pateikiau tik rinktinių gėlių puokštę ir nieko nepridėjau iš savęs, išskyrus puokštę rišantį siūlą.

Sutraukykite „siūlą“ į gabalėlius arba išsklaidykite puokštę, jeigu norite. Bet faktų jūs vis tiek niekada negalėsite sunaikinti. Jūs galite nepripažinti jų, bet ne daugiau“.

Mes galime baigti atsisveikinimo žodžiais, liečiančiais pirmąjį tomą. Įvade prieš skyrius, kuriuose pagrindinai nagrinėjama kosmogonija, kai kurie paliesti klausimai gali pasirodyti nepritinkančiais, bet dar vienas požiūris privertė mane atkreipti į juos dėmesį. Kiekvienas skaitytojas pateiktus tvirtinimus neišvengiamai vertins pagal savo paties žinių, patirties ir sąmonės lygį, pagrįsdamas savo vertinimus tuo, kas jam jau žinoma. Šį faktą pastoviai reikėjo turėti omenyje. Pirmo tomo nuorodos, priklausančios, tiesą sakant, vėlesnei šio veikalo daliai, apie kurias nebuvo galima nutylėti nerizikuojant, kad skaitytojas visa tai gali suprasti kaip pasaką-fantaziją, pagimdytą šiuolaikinio proto.

Tokiu būdu, Praeitis gali suvokti Dabartį, o Dabartis padės geriau įvertinti Praeitį. Laiko paklydimai turi būti paaiškinti ir pašalinti, ir vis tik, daugiau negu tikėtina – ne, šiuo atveju, užtikrintai, – kad dar kartą ilgų amžių ir istorijos liudijimai sėkmingai užsifiksuos tik keliuose intuityvių asmenybių protuose, kitaip sakant, labai mažame skaičiuje skaičiusiųjų. Bet, kaip ir visais panašiais atvejais, nuoširdūs ir ištikimi mokiniai gali pasiguosti, kad padovanojo šiuolaikiniam skeptiškam sadukiejui matematinį įrodymą bei jo atkaklaus užsispyrimo ir šventeiviškumo paminklą. Dar kažkur Prancūzų Akademijos archyvuose egzistuoja garsus tikimybių dėsnis, išvestas garsių matematikų algebrinio proceso metodu, skeptikų naudai. Jis skamba taip: Jeigu du asmenys duoda parodymus apie faktą ir kiekvienas perduoda 5/6 fakto tikrumo; tada šis faktas turės 35/36 tikrumo; tai yra jo tikimybė santykiuos su jo netikimybe kaip proporciją 35 su 1. Jeigu bus sujungti trys atitinkami parodymai, tikimybė sudarys 215/216 tikrumo. Dešimties asmenų parodymai, atitinkantys kiekvieno 1/2 tikrumo, sudarys 1023/1024 ir t.t., ir t.t. Okultistas gali pasitenkinti panašia tikimybe, nesirūpindamas didesne.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

English French German Italian Portuguese Russian Spanish
423757
šiandien
vakar
šią savaitę
***
mėnuo
praeitas mėn.
viso
148
189
1652
420573
5672
5580
423757

IP: 18.234.88.196
2019-05-27 07:02:57
Счетчик joomla