Slapta doktrina

Spausdinti

(SECRET DOCTRINE)
MOKSLO, RELIGIJOS IR FILOSOFIJOS
SINTEZĖ
J. P. BLAVATSKAJA
„ISIS UNVEILED“ AUTORIUS

„UŽ TIESĄ NĖRA AUKŠTESNĖS RELIGIJOS“
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH

I ТОМAS
KOSMOGENEZĖ

ŠĮ DARBĄ

AŠ SKIRIU VISIEMS TIKRIEMS

KIEKVIENOS ŠALIES IR

KIEKVIENOS RASĖS TEOSOFAMS,

NES JIE JĮ IŠŠAUKĖ IR JIEMS JIS PARAŠYTAS.

Žinojimas yra aukščiau už viską. Kiekvienas, kuris pateikė dalelę žinojimo, jau yra žmonijos geradaris. Kiekvienas, surinkęs žinojimo kibirkštis, bus Šviesos skleidėjas. Išmoksime saugoti kiekvieną mokslinio pažinimo žingsnį. Mokslo ignoravimas yra grimzdimas į tamsą. Kiekvienas turi teisę susipažinti su Mokymu. Perskaitykite šį darbą, prisodrintą Tiesos siekimo. Nemokšos sėja neigiamą nuomonę, nevargindami savęs knygos skaitymu. Patį įtikimiausią darbą vadina neigiančiu. Aukštųjų Principų pripažinimą laiko pačia saubingiausia šventvagyste. Iš tikrųjų, prietarai yra prastas patarėjas! Tačiau negalima ignoruoti visų surinktų žinių. Nepamirškime padėkoti tiems, kurie gyvenimu įtvirtino Žinojimą.

1888 m., Londonas.

ĮVADAS

„Atidžiai klausytis, vertinti gėriu.“Šekspyras

Anglijoje pasirodžius teosofinei literatūrai, šį mokymą imta vadinti „Ezoteriniu Buddizmu“. Ir, kai tai tapo įpročiu, beliko pritaikyti seną, pagrįstą kasdienine patirtimi, patarlę: „klaida lengvai ir greitai rieda nuožulniąja plokštuma, tuo tarpu tiesa sau kelią į kalną skinasi sunkiai“.

Senieji truizmai dažnai yra daug išmintingesni. Žmogiškasis protas vargu ar gali likti laisvu nuo išankstinio nusistatymo ir, svarbiausia tai, kad nusistovėjusi nuomonė dažniausiai sukuriama ankščiau, negu buvo visais aspektais išnagrinėtas dalykas. Šis pasakymas taikomas vyraujančiam suklydimui, kuris, iš vienos pusės, Teosofiją apriboja Budizmu, o iš kitos – supainioja religinę filosofiją, kurią skleidė Gautama Buda, su doktrinomis, plačiai paskleistomis pono Sinetto parašytame veikale „Ezoterinis Buddizmas“. Sunku įsivaizduoti ką nors klaidingesnio. Tai suteikė mūsų priešams stiprų ginklą prieš Teosofiją, nes, kaip aštriai išsireiškė vienas mokslininkas, minėtame tome nebuvo „nei Ezoterizmo, nei Budizmo“. Pono Sinetto veikale pateiktos Ezoterinės tiesos nustojo būti ezoterinėmis jų publikacijos momentu; knygoje taip pat nėra Budos religijos, tik keletas iki šiol slaptų mokymo nuostatų, kurios šiuose tomuose aiškinamos ir papildomos daugeliu kitų nuostatų. Bet net šios nuostatos, nors ir atskleidžia daugelį Rytų SLAPTO MOKSLO pagrindinių tezių nuostatų, iš esmės tik truputį kilsteli tankaus žinojimo šydo kraštelį. Nes niekas, net aukščiausias iš dabar gyvenančių Adeptų, nors ir norėtų, negalėtų be atodairos pateikti netikinčiųjų pajuokai to, kas taip rūpestingai nuo jų buvo slepiama ilgus eonus ir amžius.

„Ezoterinis Buddizmas“ pasirodė esąs labai vykęs ir puikus darbas, tik su nevykusiu pavadinimu, nors pavadinimas reiškė tą patį, ką ir šio darbo – „SECRET DOCTRINE“ (Slapta Doktrina arba Paslėptas Mokslas) – pavadinimas. Pavadinimas pasirodė nevykęs todėl, kad žmonės yra įpratę vertinti dalykus greičiau pagal išorę, negu pagal jų reikšmę. Nuklydimas pasidarė toks visuotinis, kad net Teosofinės Draugijos nariai tapo šio klaidingo įvaizdžio aukomis. Jau pačioje pradžioje braminai ir daugelis kitų protestavo prieš tokį pavadinimą. Ir, teisingumo labui, turiu pridurti, kad „Ezoterinis Buddizmas“ man buvo pateiktas galutiniu pavidalu ir aš buvau visiškoje nežinioje, kaip autorius ketino rašyti žodį „Budhizmas“.

Atsakomybė už šią klaidą tenka tiems, kurie pirmieji atkreipė visuomenės dėmesį į šią temą, bet nepasirūpino paaiškinti skirtumo tarp 1) „Budizmo“ – religinės etikos sistemos, Valdovo Gautamo ir jo titulo Budha – Prašviesėjas ir 2) „Budizmo“ pagal Budha – Išmintis arba Žinojimas (Vidya), sugebėjimas žinoti, pagal sanskrito šaknį budh – žinoti. Mes, Indijos teosofai, patys esame kalti, nors vėliau iš visų jėgų ir stengėmės pašalinti klaidą. Išvengti šio liūdno nesusipratimo buvo lengva: reikėjo tik abipusiu susitarimu pakeisti žodžio rašybą ir rašyti „Budizmas“ vietoje „Buddizmas“. Bet ir šis terminas neteisingas, nes anglų kalboje reikėjo rašyti ir tarti „Budaizmas“, o jo pasekėjus vadinti „Budaistais“.

_____

* Dėl žodžio buddha ir darinių iš jo lietuvių kalboje rašybos;

buda (sanskr. buddha) praregėjęs, bet kuris žmogus, pasiekęs nušvitimo;

Buda (sanskr. Buddha praregėjęs) Sidhartos Gautamos garbės vardas, titulas;

budizmas – pasaulinė religija, išsirutuliojusi iš Budos mokymo;

budha (sanskr. budha) išmintis, žinojimas (Vidya), pagal sanskrito šaknį budh;

budhizmas – mokslas, mokslo šakos pavadinimas, jo sinonimu galėtų būti okultizmas.

Toks paaiškinimas yra būtinas tokio darbo kaip šis pradžioje. Išminties Religija yra viso pasaulio tautų paveldas, nežiūrint į „Ezoteriniame Buddizme“ pateiktą tvirtinimą, kad „prieš du metus (1883 m.) ne tik aš, bet ir nė vienas tuo metu gyvenęs europietis nežinojo net to mokslo abėcėlės, kuris čia pateikiamas moksline forma“... ir t.t. Ši klaida, tikriausiai, atsirado per aplaidimą.

Šio veikalo rašytoja viską, kas „publikuota“ „Ezoteriniame Buddizme“, žinojo daugelį metų ankščiau, nei buvo įpareigota perduoti nežymią Slapto Mokymo dalį dviem europiečiams, vienas iš kurių ir buvo „Ezoterinio Buddizmo“ autorius; žinoma, rašančioji šias eilutes, turi neginčijamą, nors jai pačiai pakankamai dviprasmišką privilegiją, būti europietiškos kilmės ir išsilavinimo. Be to, žymi dalis pateiktos pono Sinetto filosofijos, buvo pateikta Amerikoje net prieš „Isis Unveiled“ (Izidė) publikaciją dviem europiečiams ir mano kolegai, pulkininkui H.Olkotui (Olcott, Col. Henry Stell). Iš trijų Mokytojų, kuriuos turėjo Olkotas, pirmasis buvo Pašvęstasis iš Vengrijos, antras – Egiptietis, trečias – Indusas. Pagal ypatingą leidimą pulkininkas Olkotas įvairiais būdais perdavė kai kuriuos mokymus. Jeigu kiti du nepadarė to paties, tai paprasčiausiai dėl to, kad jiems tai nebuvo leista, nes dar nebuvo atėjęs jų visuomeninės veiklos laikas. Bet kitiems atėjo, ir to įrodymas yra įdomūs pono Sinetto darbai. Be to, reikia nepamiršti svarbiausio, kad nė viena teosofinė knyga neįgauna didesnės vertės pateikiant autoritetą.

Adi arba Adhi Budha, vieninga arba Pirminė ir Aukščiausioji Išmintis, yra terminas, vartojamas Arjasangos šventraščiuose; dabar jį vartoja visi Šiaurės Budhizmo mistikai. Tai sanskrito terminas ir pavadinimas, kurį Nepažiniai Dievybei suteikė ankstyvieji arijai. Žodis „Brama“ nesutinkamas nei Vedose, nei kituose ankstyvuosiuose darbuose. Jis reiškia Absoliučią Išmintį ir Adibhuta, išverčiama kaip Amžina, Nesukurta visa ko Priežastis. Turėjo praeiti nenusakomo ilgio laikotarpis, kad epitetas Buda būtų, taip sakant, tiek sužmogintas, kad galėtų būti taikomas mirtingiesiems, ir, galiausiai, suteiktas Tam, kurio nepalyginamos dorybės ir žinojimas leido pelnyti Jam „Nepajudinamos Išminties Buda“ titulą. „Bodha“ reiškia įgimto dieviško proto arba supratimo turėjimą; Buda – viso to įgijimą asmeninėmis pastangomis ir nuopelnais, tuo tarpu Budhi yra sugebėjimas pažinti; kanalas, per kurį dieviškos žinios pasiekia Ego; tai gėrio ir blogio pažinimas, taip pat dieviškoji sąžinė ir Dvasinė Siela, esanti vedliu Atmai. „Kai Budhi įsiurbia (sunaikina) mūsų Egotizmą (Egotija – individualybė, bet niekada asmenybė.) kartu su jo Vikara, Avalokitešvara tampa suvokiama mums, tada Nirvana arba Mukti pasiekta“. Mukti yra tas pats, kas ir Nirvana – išsilaisvinimas iš Majos arba Iliuzijos pinklių. Bodhi yra ypatingos transo būsenos, vadinamos Samadhi, pavadinimas, kurio metu subjektas pasiekia aukščiausią dvasinio žinojimo laipsnį.

Bepročiai yra tie, (kurie mūsų epochoje aklai ir nesavalaikiai nekenčia Budizmo (Buddizmo), o reaguodami į budhizmą (Budizmą) neigia jo ezoterinį mokymą, kuris yra ir braminų mokymu, tiktai todėl, kad šitas pavadinimas jiems asocijuojasi su principais, kuriuos jie, būdami monoteistais, vertina kaip pragaištingas doktrinas. Bepročiai, šiuo atveju, yra teisingas terminas. Nes šioje mūsų grubaus ir antilogiško materializmo epochoje tik vienintelė Ezoterinė Filosofija sugeba atsilaikyti prieš visus tuos pakartotinius išpuolius, prieš tai, ką žmogus laiko pačiu vertingiausiu ir slapčiausiu vidiniame dvasiniame gyvenime. Tikrasis filosofas, studijuojantis Ezoterinę Išmintį, visiškai išsilaisvina iš asmenybės, dogmatinių tikėjimų ir ypatingų religijų. Be to Ezoterinė Filosofija sutaiko visas religijas, kiekvienai pašalindama išorinį, žmogiškąjį, rūbą ir parodo visų religijų šaknų tapatybę. Ji įrodo Dieviškojo ir Absoliutaus Principo būtinybę Gamtoje. Ji neneigia Dievybės, kaip neneigia ir Saulės. Ezoterinė Filosofija niekada neatmetė „Dievo Gamtoje“, taip pat, kaip ir Dievybės, kaip absoliučios ir abstrakčios Esybės. Ji tik atsisako pripažinti taip vadinamų monoteistinių religijų dievus, žmogaus sukurtus pagal savo išvaizdą ir panašumą, šventvagiškas ir apgailėtinas Amžinai Nepažinaus karikatūras. Be to, dokumentai, kuriuos mes ruošiamės pateikti skaitytojui, apima viso pasaulio ezoterines doktrinas nuo pačios žmogaus atsiradimo pradžios; juose Budizmo Okultizmas užima tik jam priklausančią vietą, bet ne daugiau.

Iš tikrųjų, Gautamos Budos metafizikos slaptosios dalys Dan arba Džana (Dhiana), nesusipažinusiam su senosios Išminties Religijos doktrinomis, atrodo išskirtinėmis, nors yra tik maža visumos dalis. Indusų Reformatorius savo bendrus Mokymus apribojo grynai moraliniais ir fiziologiniais Išminties Religijos aspektais, etika ir žmogumi. Dalykus „nematomus ir nedaiktinius“, Būties paslaptis už mūsų žemiškos sferos ribų, savo pasisakymuose masėms Didysis Mokytojas paliko nepaliestomis, Brangiausias Tiesas atskleisdamas tik išrinktųjų Archatų ratui. Pastarieji pašventimus gaudavo netoli Baibharo kalno esančioje žymioje uoloje Saptaparna (Sattapanni Mhavansy). Ši uola buvo Radžagrihe, senojoje Magadho sostinėje. Tą pačią uolą Četa mini ir kinų piligrimas Fa-sian, kaip teisingai pastebi kai kurie archeologai.

Laikas ir žmonių vaizduotė iškraipė šio mokymo grynumą ir filosofiją po to, kai jų prozelitinės veiklos metu, jis buvo perkeltas iš švento ir slapto Arhatų rato, į Kiniją, Japoniją, Siamą ir Birmą, o ten metafiziniams įvaizdžiams dirva buvo mažiau paruošta nei Indijoje. Kaip buvo pasielgta su pradiniu šių kilnių žinių skaidrumu, galima pamatyti studijuojant taip vadinamas „ezoterines“ senovines budistines mokyklas, prisidengusias šiuolaikiniu apdaru, ne tik Kinijoje ir kitose budistinėse šalyse, bet daugelyje Tibeto mokyklų, paliktų neapsišvietusių lamų ir mongoliškų novatorių globai.

Todėl skaitytojas turi atminti labai svarbų skirtumą, egzistuojantį tarp ortodoksinio Budizmo, tai yra bendro Gautamo Budos mokymo, ir Jo Ezoterinio Budizmo. Jo Slaptoji Doktrina niekuo nesiskyrė nuo tų dienų Pašvęstųjų Braminų Doktrinų. Buda buvo kilęs iš Arijų krašto, gimęs Induistu, kšatrijų kastoje ir buvo „Dukart gimusių“ (pašvęstųjų braminų) arba Dviža mokiniu. Todėl Jo mokymas negalėjo skirtis nuo jų doktrinų, nes visos budistinės reformos esmė buvo tik atskleisti dalinai tai, kas buvo saugoma paslaptyje nuo visų, išskyrus Šventyklos Pašvęstuosius ir atsiskyrėlių užburtą ratą. Dėl duotų įžadų, neturėdamas teisės perduoti visko, kas Jam buvo atskleista, Buda, nors ir mokė filosofijos, sudarytos Ezoterinių Žinių pagrindu, vis dėlto žmonėms davė tik išorinį materialinį įvaizdį o sielą išsaugojo savo išrinktiesiems. Daugelis kinų mokslininkų orientalistų girdėjo apie „Sielos Doktriną“. Bet niekas nesuprato jos tikros prasmės ir reikšmės.

Ši doktrina buvo saugoma, galbūt, per daug slaptai, šventyklose. Paslaptis, gaubianti jos pagrindinę dogmą ir siekimo tikslą – Nirvaną – taip gundė ir žadino ją studijuojančių mokslininkų smalsumą, kad vietoj logiško išsiaiškinimo, atrišdami jos Gordijaus mazgą, jie jį nukirto, pareiškę, kad Nirvana reiškia absoliutų sunaikinimą.

Šio šimtmečio (XIX a.) pirmo ketvirčio pabaigoje pasirodė ypatingos rūšies literatūra, kuri kiekvienais metais tampa vis aiškesnės tendencijos. Pagrįsta, taip sakant, moksliniais sanskritologų ir orientalistų tyrinėjimais, ši literatūra buvo vertinama kaip mokslinė. Induistų, egiptiečių ir kitų senovės religijų mitai ir emblemos atskleisdavo tik tai, ką simbolistai norėjo matyti, ir, tokiu būdu, vietoje vidinės, tikrosios, prasmės būdavo atskleidžiama tik grubi išorinė forma. Netruko pasirodyti nuostabiausi darbai su išradingiausiomis išvadomis ir teorijomis circulo vuioso – priešiški sprendimai dažnai pakeisdavo daugelio sanskrito ir pali mokslininkų silogizmų (dedukcinis samprotavimas) prielaidas – bibliotekas užplūdo prieštaringos disertacijos, daugiau apie falinį ir lytinį garbinimą, o ne apie tikrąjį simbolizmą.

Galbūt, tai ir yra tikroji priežastis, kodėl po ilgų tūkstantmečių tylėjimo ir paslapties dabar atskleidžiamos kai kurios užuominos į pagrindines tiesas iš Archainių Laikų Slaptų mokymų. Sąmoningai sakau „į kai kurias tiesas“, nes tai, kas turi likti nepasakyta, netilptų net į šimtą panašių tomų, taip pat visa tai negali būti patikėta šiuolaikinei sadukėjų kartai. Bet net ta maža dalis apie gyvenimiškas tiesas, kuri duodama dabar, yra geriau, nei visiškas tylėjimas. Šių dienų pasaulis, aršiai veržiasi į nežinomybę, kurią fizikai kiekvieną sykį labai skubotai pasiruošę sumaišyti su Nepažinumu, vos tik problema išauga už jų supratimo ribų, – priešingame lygmenyje greitai juda į dvasinį lygmenį. Dabar prieš mus platus laukas, ištisas slėnis nesutarimų ir nesibaigiančios kovos; visas Nekropolis, kur guli palaidoti aukščiausi ir patys švenčiausi mūsų Dvasios-Sielos siekiai. Kiekvienoje naujoje kartoje ši Siela vis labiau paralyžuota ir atrofuota. Visuomenės „mieli pagonys ir užkietėję paleistuviai“, apie kuriuos kalba H.Grilėjus (Horace Greeley), mažai rūpinasi mirusių praeities mokslų atgimimu; bet egzistuoja puiki rimtų mokslininkų mažuma, turinti teisę sužinoti kai kurias dabar jiems duodamas tiesas. Ir dabar tai žymiai reikalingiau, nei prieš dešimt metų, kai pasirodė „Isis Unveiled“ (Izidė) (1877 m) ar kai vėliau buvo bandoma publikuoti ezoterinio mokymo paslapčių paaiškinimą.

Vienu didžiausiu ir, galbūt, pačiu rimčiausiu prieštaravimu apie šio kūrinio tikrumą ir pasitikėjimą juo pasitarnaus preliminarinis Stancų pateikimas. Kaip gali būti patikrinti juose pateikti tvirtinimai? Tiesa, didesnioji dalis sanskritiškų, kiniškų ir mongoliškų darbų, minimų šiuose tomuose kai kuriems orientalistams yra žinomi, nežiūrint to, kad pagrindinio kūrinio, iš kurio paimti Stancai, nėra europietiškose bibliotekose. KNYGA DZIAN (arba DZAN) visiškai nežinoma mūsų filologams, kraštutiniu atveju, jie niekada negirdėjo apie ją tokiu pavadinimu. Tai, žinoma, didelis nuostolis tiems, kurie savo tyrinėjimuose vadovaujasi oficialiojo mokslo nurodytais metodais, bet Okultizmo mokiniams ir visiems tikriems okultistams tai neturi didelės reikšmės. Visas šios Doktrinos pagrindas randasi šimtuose ir tūkstančiuose sanskrito manuskriptų, iš kurių kai kurie jau išversti ir, kaip įprasta, iškreipti komentarų, o kiti dar laukia savo eilės. Todėl kiekvienas mokinys turi galimybę įsitikinti čia teikiamais tvirtinimais taip pat, kaip ir patikrinti daugelį pateiktų ištraukų. Tik keletą naujų faktų, naujų tik neišprususiam orientalistui, ir keletą vietų, paimtų iš komentarų, bus sunku atsekti iki jų šaltinio. Be to, kai kurie mokymai iki šiol perteikiami žodžiu, bet, nežiūrint to, užuominos apie juos, kiekvienu atveju, sutinkamos visuose nesuskaičiuojamuose Kinijos ir Tibeto braminų šventraščių tomuose.

Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo to, ką priešiškai nusiteikusi kritika ateityje paruoš šio veikalo autoriui, vienas faktas yra tikras. Kelių ezoterinių mokyklų, esančių už Himalajų, ir kurių atšakos gali būti randamos Kinijoje, Japonijoje, Tibete ir net Sirijoje, neskaitant Pietų Amerikos, nariai pretenduoja į visus slėpiningus ir filosofinius darbus manuskriptuose ir spaudiniuose, vienu žodžiu, į visus darbus, kurie kada nors buvo parašyti kalba ar piešiniu nuo tada, kai atsirado rašto menas, tai yra nuo hieroglifų iki Kadmuso ir Devangari alfabeto.

Pastoviai buvo tvirtinama, kad nuo Aleksandrijos bibliotekos sunaikinimo laikų kiekvienas veikalas, kurio turinys nepašvęstajam galėjo atskleisti kai kurias Slaptojo Mokslo paslaptis, buvo stropiai ieškomas jungtinėmis šios Brolijos narių jėgomis. Be to tie, kurie žino, papildo, kad visi panašūs rasti veikalai buvo sunaikinami, išskyrus kiekvieno tris kopijas, kurios buvo išsaugotos ir saugiai paslėptos. Paskutiniai šių brangių Manuskriptų egzemplioriai buvo rasti ir paslėpti Indijoje Imperatoriaus Akbaro valdymo laikotarpiu.

Profesorius Maksas Miuleris (Max Muller) nurodo, kad Akbaras jokiais papirkimais ir grasinimais nesugebėjo gauti iš braminų Vedų originalių tekstų, ir, nežiūrint į tai, profesorius giriasi, kad europiečių orientalistai juos turi! Labai abejotina, kad Europa turi pilną tekstą, todėl ateitis orientalistams gali pateikti pakankamai nemalonių siurprizų.

Be to, tvirtinama, kad kiekviena panašaus turinio šventa knyga, kurios tekstas buvo simboliais nepakankamai užslaptintas, arba turėjo kokį nors tiesioginį ryšį su senovinėmis misterijomis, pradžioje buvo perrašoma slaptaraščiu, galinčiu apsaugoti nuo nagingiausių ir sumaniausių paleografų, o paskui sunaikinamos visos šios knygos ankstesnės kopijos. Akbaro valdymo metu keletas fanatiškai nusiteikusių dvariškių, nepatenkintų nuodėmingu imperatoriaus smalsumu netikėlių religijoms, patys padėjo braminams slėpti jų manuskriptus. Toks buvo Badaonis, jautęs neslepiamą siaubą Akbaro manijai stabmeldžių religijoms. Šitas Badaonis savo „Muntakhab‘t Tawurikh“ rašo:

„Kadangi jie (šramanai ir braminai) savo traktatuose apie moralę ir fizinius ir religinius mokslus pranoksta kitus mokytus žmones ir pasiekia aukštą ateities žinojimo lygį, dvasinį galingumą ir žmogišką tobulumą, jie pateikė įrodymus, pagrįstus protu ir liudijimais... ir įkūnijo savo doktrinas taip stipriai..., kad nė vienas žmogus... negalėtų sukelti Jo Didenybei abejonių, jeigu net kalnai subyrėtų į smiltis, arba praplyštų dangus.... Jo Didenybė gėrisi žiniomis iš šių netikėlių sektų, kurių negalima suskaičiuoti, tokia jų gausybė ir jų knygoms „Apreiškimas“ nėra galo“.

Šis veikalas „buvo saugomas paslaptyje ir nebuvo išspausdintas iki pradėjo valdyti Džechangiras“. Be to, erdviuose ir turtinguose vienuolynuose yra požeminės šventyklos ir bibliotekos; jeigu Gonpa arba Lhakang (vienuolynai) yra kalnuose, tai jų šventyklos ir bibliotekos iškaltose uolose. Už vakarinio Caidamano, vienišose Gun-lynia perėjose yra keletas tokių paslėptų saugyklų. Altyn-tag kalnagūbrio papėdėje, užsimetusi giliame kalnų tarpeklyje yra gyvenvietė, kur dar nebuvo įžengusi europiečio koja, keletas susispietusių namelių, greičiau primena kaimą su vargana šventykla ir senu lama atsiskyrėliu, saugančiu juos, nei vienuolyną. Dievobaimingi keliautojai kalba, kad požeminėse galerijose sukaupta tokia kolekcija, kad knygos netilptų net Britų Muziejuje.

Pagal padavimą, dabartiniai negyvenami bevandeniai Tarimo šalies plotai – tikra dykuma Turkestano širdyje – senovės laikais buvo apgyvendinta, ten žydėjo sodai ir klestėjo turtingi miestai. Dabar vos keleta žaliuojančių oazių pagyvina žiaurią tuštumą. Viena iš tokių oazių tarsi kapavietė dengia didoką miestą, palaidotą po dykumos smėliu; ji neapgyvendinta, bet dažnai yra lankoma mongolų ir budistų. Padavimai kalba apie jo erdves požemines patalpas, pripildytas molinių lentelių ir cilindrų. Gali būti tai tik tuščios kalbos, bet gali būti ir tikri faktai.

Visa tai, daugiau negu tikėtina, daugeliui sukels pašaipią abejonę. Bet skaitytojas, prieš atmesdamas gandus, tegul sustoja ir pamąsto apie kitų gerai žinomų faktų tikrumą. Paskutiniųjų metų bendros orientalistų paieškos, ypač lyginamosios filologijos ir religijų mokslo tyrinėtojų darbai leido patvirtinti tai, kad daugelis manuskriptų ir net spausdintų darbų, žinomi kaip egzistuojantys, bet neberandami. Jie išnyko nepalikę jokio pėdsako. Jeigu šie darbai neturėtų reikšmės, tai jie būtų galėję nuo laiko žūti, ir tada jų pavadinimai būtų išbraukti iš žmonių atminties. Bet viskas ne taip, nes, kaip dabar įrodyta, dauguma šių darbų buvo raktas kūriniams, dabar plačiai paplitusiems, bet visiškai nesuprantamiems daugeliui skaitytojų be papildomų tomų komentarų ir paaiškinimų.

Tokie, pavyzdžiui, kaip Konfucijaus pirmtako Laozi, darbai. Kalbama, kad jis parašė devynis šimtus trisdešimt knygų apie etiką ir religijas ir septyniasdešimt apie magiją, iš viso – tūkstantį. Nežiūrint to, jo didelis veikalas „Dao-de-czin“, jo doktrinos širdis, ir šventraštis „Daozi“, kaip nurodo Stanislovas Žiuljenas, sudaro tik „apie 5 000 žodžių“, tai yra vos dvylika puslapių. Tuo tarpu Maksas Miuleris sako, kad tekstas be Komentarų yra nesuprantamas, todėl ponas Žiuljenas vertimui turėjo naudotis nuorodomis iš daugiau kaip šešiasdešimties komentarų, seniausias iš jų buvo parašytas 163 m iki Kr., bet ne ankščiau, kaip mes matome. Pakako keturių su puse šimtmečių, prabėgusių iki šio ankstyvojo komentaro, kad nuo visų būtų paslėpta tikroji Laozi doktrina, išskyrus jo pašvęstuosius šventikus. Japonai, kurių tarpe dabar galima rasti pačius mokyčiausius šventikus ir Laozi pasekėjus, paprasčiausiai juokiasi iš europiečių ir kinų mokslininkų klaidų ir hipotezių. Ir padavimas tvirtina, kad Komentarai, kuriuos turi vakarų sinologai, nėra tikros okultinės žinios, tai tik sąmoninga maskuotė, – tikrieji Komentarai, kaip ir visi tekstai, seniai paslėpti nuo profanų akių.

Apie Konfucijaus darbus M. Miuleris rašo:

„Jeigu mes pažvelgsime į Kiniją, pastebėsime, kad Konfucijaus religija pagrįsta Penkiomis knygomis „Czin“ ir Keturiomis knygomis „Šu“ – pačios savaime šios knygos didelės apimties ir apsuptos plačiais komentarais, be kurių įsiskverbti į jų šventus kanonus giliau nesugebės net labiausiai apsišvietę mokslininkai“.

Mokslininkai ir neįsiskverbė į juos (šventus kanonus); ir tai sukelia konfucionistų apgailestavimus, kaip 1881 metais Paryžiuje tvirtino vienas žymus šios Draugijos narys.

Jeigu mūsų mokslininkai pažvelgs į semitų religijos senąją literatūrą, į chaldėjų raštus, kurie yra tarsi Mozės Biblijos vyresnioji sesuo ir mokytoja, jeigu tik ne pagrindinis šaltinis ir krikščionybės atskaitos taškas bei pagrindas, ką gi jie ras? Babilono senosios religijos įamžinimą, Chaldėjos Magų didžiojo astronominių stebėjimų ciklo žinias, padavimų pateisinimus apie jų nuostabią ir ypač okultinę literatūrą, o kas dabar lieka? Tik keletas fragmentų, kurie priskiriami Berosui (gr.Berossos, apie 350 – 280 per. m. e., sen. Babilonijos istorikas).

Bet jie (fragmentai) yra beverčiai, net kaip raktas charakterizuoti tam, kas išnyko, nes tai praėjo per Cezarėjos vyskupo, šio savimylos cenzoriaus ir jam svetimų religijų šventraščių leidėjo rankas, ir jie (fragmentai), be abejonės, iki šiol turi jo „labai teisingos ir vertos pasitikėjimo“ rankos pėdsaką. O kokia šio traktato istorija, apie kažkada didžią Babilono religiją?

Graikiškai traktatą Aleksandrui Didžiajam parašė Belo Šventyklos šventikas Beroso, pasinaudojęs šventykloje surinktomis ir saugomomis astronominėmis ir chronologinėmis žiniomis, apimančiomis 200 000 metų periodą, bet dabar traktatas prarastas. I a. iki Kr. Aleksandras Polihistoras nurašė keletą šio traktato ištraukų, kurios taip pat prarastos. Eusebijas (Eusebius 270 – 340 po Kr. g.) naudojosi šiomis ištraukomis, rašydamas „Chronikon“. Punktų panašumas, beveik tapatus, europietiškuose ir chaldėjų Raštuose* buvo labai pavojingas Eusebijui, kaip naujos religijos, perėmusios žydiškus Raštus ir kartu su jais nevykusią chronologiją, gynėjui ir kovotojui.

___

* Dabar Raštai rasti ir Georg. Smito „Chaldean Account of Genesis“ veikale įrodyta, kad, dėka armėniško klastotojo (Eusebijo), 1500 metų visos „civilizuotos nacijos“ buvo laikomos apgaulėje ir priverstos žydiškus skolinius priimti kaip tiesioginį Dievišką Apreiškimą.

___

Dabar beveik įsitikinta, kad Eusebijas nepagailėjo Manefono egiptietiškų sinchroninių lentelių; Bunzenas kaltina jį pačiu nesąžiningiausiu istorijos iškraipymu, o Sokratas, V a. istorikas, ir Sinselijas, Konstantinopolio vice-patriarchas VIII a. pradžioje, apibūdina jį kaip patį įžūliausią ir įnirtingiausią klastotoją. Tad ar panašu į tiesą tai, kad jis su chaldėjų raštais būtų elgęsis atsargiau, jei jie kėlė grėsmę naujai, taip skubotai perimtai religijai?

Tokiu būdu, išskyrus šiuos, daugiau negu abejotinus, fragmentus, visa slėpininga chaldėjų literatūra išnyko nemokšoms iš akių, nepalikdama jokių pėdsakų, kaip ir Atlantida. Keletas toliau pateikiamų faktų, esančių Beroso istorijoje, gali aiškiai nušviesti Puolusių Angelų, įasmenintų Belo ir Drakono personažuose, kilmę.

Jei studijuojantis seniausią arijų literatūros pavyzdį, Rig-Vedas, tiksliai paseks duomenimis, pateiktais pačių orientalistų, atras, kad, nors Rig-Veda sudaryta iš 10 580 posmų, arba 1 028 himnų, nežiūrint į „Brahmanus“ ir daugybę paaiškinimų bei komentarų, iki šiol ji nėra suprasta teisingai. Kodėl taip yra? Matyt todėl, kad „Brahmanai“, scholastiniai ir senoviniai traktatai primityviems himnams reikalauja specialaus rakto, kurio orientalistams nepavyko įsigyti.

Ką kalba mokslininkai apie Budistinę literatūrą? Ar jie ją supranta pilnumoje? Žinoma, ne. Nežiūrint į tai, kad šiaurės budistų kūrinys Kandžur ir Tandžur sudaro 325 tomus, kai kiekvienas tomas, kaip sakoma, „sveria nuo keturių iki penkių funtų“, iš tikrųjų nieko nežinoma apie tikrąjį Lamaizmą. Tačiau Saddharmalankare sakoma, kad slėpiningą kanoną sudaro 29 368 000 raidžių, arba jis, atmetus traktatus ir komentarus, penkis ar šešis kartus viršija Biblijos apimtį, kuri, kaip tvirtina M.Miuleris, sudaryta tik iš 3 567 180 raidžių. Vadinasi, nežiūrint į tuos 325 tomus (iš tikrųjų jų yra 333, Kandžur – 108, o Tandžur –255 tomai), „vertėjai, vietoj to, kad pateiktų mums teisingą išdėstymą, perpynė jį savo komentarais, norėdami pateisinti savo įvairių mokyklų dogmas“. Dar daugiau, „pagal pasakojimą, išlikusį Šiaurės ir Pietų budistų mokyklose, Slėpiningas Budistiškas kanonas pradžioje buvo sudarytas iš 80 000 ar 84 000 traktatų, bet daugelis jų jau yra prarasti, taigi, liko tik 6 000“, – taip sako profesorius M. Miuleris savo klausytojams. Prarasti – taip įprasta europiečiams. Bet kas gali būti visiškai įsitikinęs, kad kanonas taip pat prarastas budistams ir braminams?

Turėdami omenyje budistų pagarbą kiekvienai eilutei, parašytai apie Budą ir Labą Dėsnį, 76 000 traktatų praradimas turėtų atrodyti stebuklu. Priešingu atveju kiekvienas, susipažinęs su natūralia įvykių eiga, sutiktų su tvirtinimu, kad 5 000 ar 6 000 iš 76 000 traktatų galėjo būti sunaikinti Indijoje budistų persekiojimo metu, arba persikeliant iš jos. Bet, kaip tiksliai yra įrodyta, budistų Arhatai pradėjo religinius žygius, platindami naująją religiją už Kašmyro ir Himalajų ribų, dar 300 metų iki Kr. g., kai Kašiapa, pakviestas Imperatoriaus Min-di, išvyko ten, kad supažindintų „Dangaus Sūnų“ su Budizmo dogmomis, todėl keista girdėti orientalistų tvirtinimą apie tokį praradimą, lyg tai iš tikrųjų galėjo įvykti! Orientalistai netiki, kad tekstai gali būti prarasti tik Vakarams ir jiems, nes azijiečių tautos turi ypatingą drąsą saugojant savo slėpiningas žinias nuo svetimtaučių, net nuo „tiek daug pranašesnių už juos“ rasių, tokiu būdu jie apsaugo žinias nuo išniekinimo ir piktnaudžiavimo.

Vertinant pagal pareikštus apgailestavimus ir daugkartinius beveik kiekvieno orientalisto pripažinimus, visuomenė gali būti pakankamai įsitikinusi, kad (a) studijuojantys senovines religijas tikrai turi per mažai duomenų, kad būtų galima padaryti galutines išvadas, kokias paprastai jie daro apie senąsias religijas; ir (b) kad toks duomenų trūkumas jokiu būdu netrukdo jų autoritetingiems tvirtinimams. Galima būtų manyti, kad gausios žinios iš egiptiečių Teogonijos ir Misterijų, išlikusios nuo faraonų laikų keleto klasikų ir senovės rašytojų kūriniuose turėjo būti pakankamai gerai suprastos; bet kuriuo atveju geriau, nei per daug abstrakti filosofija ir Panteizmas Indijoje, apie kurios religiją ir kalbą iki šio, XIX šimtmečio pradžios vargu ar Europa turėjo kokį nors supratimą. Išilgai Nilo, šalies platybėse, iki šiol kasmet ir kasdien atkasamos vis naujos relikvijos, akivaizdžiai pasakojančios savo istoriją, nors, taip ir nėra. Mokslininkas, Oksfordo filologas, pats pripažįsta šią tiesą, sakydamas:

„Mes matome vis dar stovinčias piramides, šventyklų griuvėsius ir labirintus, kurių sienos, išrašinėtos hieroglifų ženklais ir senoviniais dievų ir deivių piešiniais. Nepaliestuose laiko papiruso ritiniuose mes randame fragmentus to, ką būtų galima vadinti egiptiečių šventomis knygomis. Nors ir daug iššifruota paslaptingos rasės senovinių dokumentų, bet pagrindinio Egipto religijos šaltino ir tikrosios šventų apeigų reikšmės, mes toli gražu, dar neatskleidėme“

Čia vėl gi, išliko paslaptingi hieroglifų dokumentai, bet raktai, kurių pagalba jie gali būti suprasti, dingo.

Iš tikrųjų, tai mūsų didieji egiptologai taip mažai išmano egiptiečių laidojimo apeigas ir supranta išorines žymes, žyminčias mumijų lytį, kad tai būna pačių keisčiausių klaidų priežastimi. Prieš metus ar du panaši klaida buvo pastebėta Kaire. Mumija, kuri buvo laikoma priklausanti nežymaus faraono žmonai, dėl užrašo ant amuleto, kabojusio ant jos kaklo, pasirodė esanti Egipto didžio Faraono Sezostriso mumija!!

Ir nors būdamas visiškai nesusipažinęs su šiomis pirminėmis religijomis, kaip ir su jų kilmę, – profesorius (M. Miuleris) nesvyruodamas pareiškia, kad „pagrindinių pasaulio religijų istorinis pagrindas moksliniams tyrinėjimams rastas“!, nes jis yra radęs, „kad egzistuoja natūralus ryšys tarp kalbos ir religijos“ ir „kad iki arijų rasės išsiskyrimo egzistavo bendra arijų religija“; kad egzistavo bendra semitų religija – iki semitų rasės išsiskyrimo ir bendra turano religija – iki kinų ir kitų genčių, priklaususių turano grupei, išsiskyrimo; bet, iš tikrųjų, jis yra radęs tik „tris senus religijų centrus“ ir „tris kalbų centrus“.

Jo „moksliniai tyrinėjimai“ nėra „istorinio pagrindo“ garantas, o turėdamas tokius šykščius duomenis nė vienas filologas, net pats įžymiausias, negali būti pateisinamas, kai pateikia savo išvadas kaip istorinius faktus. Neabejotina, garsus orientalistas, išsamiai ir pilnai patenkindamas visuomenę, pagal Grimmo fonetinius dėsnius, įrodė, kad, Odinas ir Buda yra dvi skirtingos asmenybės, ir įrodė tai moksliškai. Kai jis kiekviena proga stengiasi pasakyti, kad Odinas „buvo garbinamas kaip aukščiausia Dievybė dar prieš Vedų ir Homero amžių“, rodo, kad jis neturi nė menkiausio „istorinio pagrindo“, bet pats kuria istoriją ir faktus, tarnaujančius jo paties išvadoms, kurios gali būti ypatingai „moksliškos“ tik mokslininkų orientalistų akyse, bet, labai tolimos nuo tiesos. Šios ginčytinos nuomonės kaip, pavyzdžiui, dėl Vedų chronologijos, tarp įvairių ir žymių filologų ir orientalistų, nuo Martino Gaugo iki Makso Miulerio, yra aiškus įrodymas to, kad tvirtinimas neturi jokio „istorinio pagrindo“ ir, kaip dažnai būna, tai yra tik bėgiojimas paskui klaidžiojančią savų įsitikinimų ugnelę, o ne išsigelbėjimo švyturys. Taip pat ir šiuolaikinis, lyginamosios mitologijos mokslas neturi kuo paprieštarauti, paneigdamas mokslinių rašytojų nuomonę, paskutiniame šimtmetyje (XIX a.) tvirtinančių apie „Pradinio Apreiškimo fragmentų, duotų visos žmonijos protėvių rasei..., išsaugotų Graikijos ir Italijos šventyklose“ egzistavimą. Nes tai yra kaip tik tai, ką visi rytų Pašvęstieji ir Panditai laikas nuo laiko skelbia pasauliui. Kilnus šventikas sinhalas tikino rašančiąją šias eilutes, kad patys svarbiausi traktatai, priklausantys budistų Slėpiningajam Kanonui, buvo paslėpti šalyse ir vietovėse nepasiekiamose europiečių mokslininkams. Nesenai miręs Svami Dajananda Sarasvati, didis mūsų laikų Indijos sanskritologas, patvirtino kai kuriems Teosofinės Draugijos nariams tą patį faktą apie senuosius braminų raštus. Ir kada jam buvo papasakota, kad prof. Maksas Miuleris savo paskaitose auditorijai pareiškė, jog teorija apie tai, kad „egzistavo pradinis ir viršgamtinis apreiškimas, duotas žmonijos protėvių rasei, ir jis dabar sulaukia labai mažai pasekėjų“, tai šventas ir mokytas žmogus tik nusijuokė. Jo atsakymas buvo labai įprastas: „Jeigu ponas Mokš Muler (taip jis ištarė jo vardą) būtų braminas ir eitų su manimi, aš jį įvesčiau į Gupta uolas (paslėpta šventykla), esančias šalia Okhi Mathv Himalajuose, kur jis pamatytų, kad tai, kas pateko per Kalapani (juodi okeano vandenys) iš Indijos į Europą, buvo tik ištraukos iš atmestų kai kurių mūsų šventraščių kopijų vietų“. „Pirminis Apreiškimas“ buvo, jis egzistuoja ir dabar, jis niekada nebus prarastas pasauliui ir vėl pasirodys; nors Mlechchha’m, žinoma, prisieis palaukti“. Šia tema, nors ir spaudžiamas tolesnių klausimų, jis nepanorėjo daugiau atsakinėti. Tai buvo 1880 metais Merute.

Be jokios abejonės, mistifikacija, kurią suvaidino braminai pereitame šimtmetyje Kalkutoje, ir kurios auka tapo pulkininkas Wilfordas ir seras Wiljamas Džonsas, buvo žiauri, bet ji buvo visiškai pelnyta, ir niekas nenusipelnė didesnio pasmerkimo šiuo klausimu, nei misionieriai ir pats pulkininkas Wilfordas. Misionieriai, pagal paties sero Viljamo Džonso liudijimą, buvo tiek neatsargūs, jog tvirtino, kad „indusai beveik krikščionys, nes jų Brama, Višnu ir Maheša yra ne kas kitas, kaip Krikščioniškoji trejybė“. Tai buvo gera pamoka. Ir tai mokslininkus orientalistus padarė dvigubai atsargesniais, bet, galbūt, kai kuriuos iš jų pavertė baugščiais, o dėl patirtos reakcijos privertė jų ankstesnių sprendimų švytuoklę staigiai pasvirti į priešingą pusę. Nes „šis pirmasis patiekalas iš braminų turgaus“, kaip atsakas į pulkininko Wilfordo prašymą, pagimdė tarp orientalistų būtinybę ir norą paskelbti kiekvieną archainį sanskrito manuskriptą šiuolaikišku, o tai suteikia misionieriams visišką laisvę pasinaudoti patogiu momentu. Ir taip jie elgiasi, išnaudodami visus savo protinius sugebėjimus; to įrodymas yra nesenas ir nevykęs bandymas įrodyti, kad visa Puranų istorija apie Krišną braminų buvo perimta iš Biblijos! Bet faktai, pateikti Oksfordo profesoriaus paskaitose apie įžymiuosius intarpus, padarytus siekiant naudos, o vėliau virtusius pulkininko Wilfordo nelaime, visiškai nekliudo išvadoms, kurias neišvengiamai turi rasti kiekvienas, studijuojantis Slėpiningus Mokymus. Nes, jeigu rezultatai įrodo, kad nei Naujasis, nei Senasis Testamentas nieko nepasisavino iš senesnių braminų ir budistų religijų, tai dar nereiškia, kad žydai nepasisavino visko, ką jie žinojo iš chaldėjiškų dokumentų, kuriuos Eusebijas paskui iškraipė.

Chaldėjai, greičiausiai, pirmines žinias įgijo iš braminų, nes Roulinsonas nurodo neabejotiną Vedų įtaką [38p] ankstyvajai Babilono mitologijai. Ir pulkininkas Vans Kenedis seniai ir teisingai pastebėjo, kad nuo pat įsikūrimo Babilonas buvo sanskritinio ir bramininio išsimokslinimo radimvietė. Atsiradus vėlesnei teorijai, kurios autorius yra prof. Maksas Miuleris, visi panašūs įrodymai turi prarasti prasmę. Ši teorija visiems žinoma. Fonetinių dėsnių eiga dabar tapo kiekvieno sutapatinimo ir „ryšio“ nustatymo tarp įvairių tautų dievų pasauliniu griovėju. Nors Merkurijaus (Budha, Tot-Hermesas ir kt.) Motina buvo Maja, kaip ir Gautamo Budos Motina buvo Maja, kaip ir Jėzaus Motina buvo Maja (Iliuzija, nes Marija yra Mare, More, simboliškai reiškiančia didžiąją Iliuziją), bet šios trys asmenybės neturi ir negali turėti jokio tarpusavio ryšio, nors „Bopp“ ir nustatė savo kodą fonetiniams dėsniams“.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

English French German Italian Portuguese Russian Spanish
253850
šiandien
vakar
šią savaitę
***
mėnuo
praeitas mėn.
viso
423
395
1731
249287
7924
9981
253850

IP: 54.92.155.160
2017-09-21 22:52:11
Счетчик joomla