Jelena Petrovna Blavatskaja (1831-1891)

Spausdinti

Jelena Petrovna Blavatskaja (1831-1891) biografija 

Jelena Petrovna Blavatskaja gimė 1831m. rugpjūčio 11d. Ukrainoje, Jekaterinoslave (Dnepropetrovskas) aristokratų šeimoje, talpindama savyje tris europietiškas nacijas (pagal motinos liniją – tiesioginiai kunigaikščių Dolgorukių palikuonys ir prancūzo emigranto Bandre-diu-Plessi; pagal tėvo liniją – ji buvo kilusi  iš surusėjusios kunigaikščių Meklenburgų šakos). 

Blavatskajos motina Jelena Andrejevna Gan buvo talentinga rašytoja, kurią Belinskis  pavadino rusiškąja „Žorž Zand(Sand)“, ji anksti išėjo iš gyvenimo, nesulaukusi nei 25 metų amžiaus, palikusi dvi mažametes dukteris. 

Pastovios gyvenamosios vietos negarantuojantis Jelenos Petrovnos tėvo karininko-artileristo gyvenimas, atėmė iš jo galimybę auklėti dukras, ir tuo užsiėmė  senelė iš motinos pusės kunigaikštienė Jelena Pavlovna Dolgorukaja, pagal vyrą Fadejeva. Ji buvo nuostabiai gera, išsilavinusi moteris, laisvai kalbėjo penkiomis užsienio kalbomis, giliai domėjosi gamtos mokslais, puikiai piešė. 

Šviesi Jelenos Petrovnos vaikystė praėjo mylimų ir protingų žmonių apsuptyje: ankstyvojoje vaikystėje ją supo Ukrainos gamtos grožis, vėliau – vidurio Rusijos, o po to Kaukazo. 

Madam Blavatskaja <1> TV laida

Madam Blavatskaja <2> TV laida

Madam Blavatskaja <3> TV laida

H. Blavatskajos biografija

Ypatingai jautri nervinė sistema, kuri ateityje jai padėjo atlikti pavestą misiją, perduodant slėpiningas žmonijos Mokytojų žinias, vaikystėje apsireikšdavo praeities ir ateities matymu – aiškiaregyste, aiškiaklausyste, telepatija ir kt. Šios savybės buvo visiškai nesuprantamos artimiesiems ir juose  iššaukdavo tik suglumimą ir nerimą dėl mergaitės sveikatos. Tokia jautri nervų sistema nėra atsitiktinė gamtos dovana, kaip linkę manyti daugelis šiais laikais. Senovės Išminties apreiškimuose nurodoma, kad sąmonės evoliucija eina daugybės gyvenimų (reinkarnacijų arba persikūnijimų) keliu, ir tik ilgas žmogaus darbas vardan Bendros Gerovės iš gyvenimo į gyvenimą suteikia gimimą, atitinkantį J.P.Blavatskajos ir J.I.Rerich sugebėjimus. 

Viename iš Mahatmos (žmonijos Mokytojo) laiškų apie J.P.Blavatskaja, kurio originalas saugomas Londone Britų muziejuje, pasakyta: „Per šimtą metų žemėje mes radome tik vieną tokią“. 

Mažiau žinomas J.P.Blavatskajos gyvenimo periodas – tai vaikystė ir jaunystė (1831 – 1848), labiausiai žinomas jos gyvenimas 1872 –1891 laikotarpiu, kai jos veikla buvo matoma visam pasauliui,  nes jos vardas tuo laiku jau buvo plačiai žinomas – Teosofinės Bendrijos suorganizavimas ir darbas, perduodant žmonijai slėpiningas žinias. 

Labiausiai neaiškus, nežinomas jos biografams, netgi tikrai seseriai – V.P.Želichovskajai, yra jos mokinės periodas, kuris apima apie 24 metus (1848 –1872). Iš senovės patvirtinimų galima sužinoti, kad Pašvęstasis į Senovės Išmintį Pitagoras slėpiningų žinių 22 metus mokėsi Egipto, po to dar 12 metų Babilono šventyklose. Mokinys,  kuriam už jo švarų gyvenimą ir darbą vardan Bendros Gerovės suteikta galimybė perduoti kosmines žinias, gauna jas ne institutuose ir bibliotekose, o, kaip sakoma jos perduodamos Didžiųjų Mokytojų iš lūpų į lūpas.

Jelena Petrovna nuo vaikystės turėjo Paslaptingą Globėją. Jis pasirodydavo jos sapnuose, ji pažinojo ir mylėjo tas kviečiančias kažkur akis. Vaikystėje pavojaus gyvybei momentais būdavo suteikiama nematoma pagalba. Ji jautė savo paskirtį ir suprato, kad sužinoti jos esmę galės tik susitikus su Mokytoju. Dėl to ji netikėtai paliko gimtus namus, dažnai keisdavo gyvenamas vietas, kas neleidžia šiame periode susekti vidinio jos gyvenimo prasmės: apie jos gyvenimą tuo periodu žinoma tik kaip nenutrūkstamų kelionių grandinę.

Pirmasis jos susitikimas su Mokytoju įvyko 1851 metais Londone. Visą savo gyvenimą Jelena Petrovna buvo ištikima Mokytojui. Paslaptis, gaubianti šią jos gyvenimo pusę, suprantama tam, kas susipažinęs su Rytų filosofija ir Teosofija.

Skeptiški vakarų protai su dideliu vargu priima Išminties Mokytojų, Broliją, padedančią žmonijai ir įsikūrusią sunkiai prieinamose Himalajų srityje; Rytuose į Juos požiūris visai kitoks.  1886 metais, patvirtindami J.P.Blavatskajos publikacijas, septyniasdešimt panditų (mokslininkų, senovės Indijos religinių mokslų žinovų) pasirašė pareiškimą, kuriame tvirtino, kad Mahatmos egzistuoja.

Norint tapti Didžiųjų Mokytojų mokiniu reikia ne vieną gyvenimą daug dirbti, išlaikyti išbandymus ir visa širdimi mylėti  žmones. Tik tos sąlygos leidžia priimti žinių naštą, kurios trupiniais, kaip „trupiniais nuo stalo“, naudojasi magai ir ekstrasensai, stebinantys savo fenomenaliais sugebėjimais.  Tų žinių pagalba savo stebuklus darė Jėzus Kristus. Bet tas, kuris gali atgaivinti, tas gali ir užmušti. Todėl tik visa apimanti kosminė meilė, kuri davė jėgų mirštančiam ant kryžiaus Jėzui Kristui prašyti už nukryžiavusius jį: „Dieve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro“, leidžia jas įvaldyti. Štai kodėl tiek užtvarų kelyje į tas kosmines žinias.

J.P.Blavatskajai, po ilgo mokinystės periodo, buvo patikėta misija perduoti dalį žinių žmonėms, kad jos padėtų sunkiame evoliucijos periode.

1873 metais, pervažiavimu į Ameriką,  prasidėjo trečiasis J.P.Blavatskajos gyvenimo periodas – kūrybos periodas (1873 – 1878 m. – Amerika, 1878 – 1884 m. – Indija ir 1884 – 1891 m. – Europa).

Materialūs sunkumai visą laiką lydėjo Jeleną Petrovną, bet ji nenusimindavo, mielai ir noriai imdavosi įvairių darbų, o atsiradus pinigams lengvai su jais išsiskirdavo, suteikdama materialinę pagalbą daugeliui žmonių, kuriems to reikėjo.

70-aisiais devyniolikto šimtmečio metais  per Ameriką ir Europą nusirito domėjimosi spiritizmu banga. Viename iš to laikotarpio laiškų Jelena Blavatskaja rašo: „gavau nurodymus pranešti publikai tiesą apie spiritiualistinių seansų fenomeną ir apie jų mediumus. Ir nuo dabar prasidės mano kančios. Visi spiritualistai sukils prieš mane, taip pat prieš krikščionis ir visus skeptikus. Tavo valia, Mokytojau, tebus įvykdyta!“ Ši ištrauka paaiškina jos dalyvavimą spriritizmo seansuose, kur ji įrodinėdavo, kad egzistuojančios teorijos apie Anapilį yra neteisingos, kad tai žalingas sveikatai ir pavojingas gyvybei užsiėmimas, bet kad anapusinis pasaulis, be abejonės, egzistuoja, nors ir ne tokioje būsenoje, kaip įsivaizduoja seanso dalyviai. Jelenai Petrovnai, kad įrodytų savo tiesą, tekdavo demonstruoti tokius fenomenus, kurie nebuvo pasiekiami nei vienam spiritualistų mediumui.

1875 metais rugsėjo 7 d. įvyko Teosofinės Draugijos atidarymas. Tai įvyko  J.Blavatskajos namuose, kur susirinko 17 žmonių, pirmininku buvo išrinktas G.Olkottas – ištikimas Jelenos Petrovnos bendradarbis, o pati ji užėmė kuklias „sekretorės ryšiam su korespondentais“ pareigas. Vėliau draugija buvo perkelta į Indiją, kur gyvuoja iki šių dienų, tapusi pasauline Teosofijos draugija, turinčia filialus visame pasaulyje.

Amerikoje Jelena Blavatskaja rašo, tiksliau užrašinėja, savo pirmąjį kapitalinį, dviejų dalių, apie pusantro tūkstančio puslapių kūrinį „Разоблачённая Изида“ (be kaukės, demaskuota, iškelta viešumon, išaiškinta). Knyga pradėta 1876 metais, išleista – 1877 metais.  Pateikiamų žinių lygis, kuris atsispindi Jelenos Blavatskajos kūriniuose, yra visa apimančio charakterio, kurio ji neturėjo, nors ir buvo labai išsimokslinusi. Ją mačiusieji ir pažinoję jos užrašuose, kartais net viename puslapyje, išskirdavo keturis skirtingus raštus ir išdėstymo stilius. Žinias ji gaudavo iš Mokytojų; fizinis, tiesioginis bendravimas buvo retai, dažniau ryšys buvo rašytinis, aiškiaregiškai-psichinis, astralinis. Jelenos Petrovnos Blavatskajos bendravimas su Išminties Mokytojais pasiekdavo visišką tikslumą ir nenutrūkstamumą, tai priminė kaip ir belaidį telegrafą.

Duodamos žmonijai per J.P.Blavatskają žinios, pateikiamos veikale „Разоблачённая Изида“, o vėliau jį pratęsusiame veikale „Тайная Доктрина“, yra apie Didžiojo Kuriančio Kosmoso pradžią ir Žmogų (mikrokosmą), apie amžinybę ir Būties periodiškumą, apie pagrindinius Kosminius Įstatymus, kuriais gyvena Visata. Izidė savyje simbolizuoja Gamtą, Materiją, Pasaulio Motiną. Dalinis šydo atidengimas (Разоблачённая Изида – Izidė be kaukės, demaskuota, iškelta viešumon, išaiškinta), kuris skiria žmoniją nuo jos paslapčių, buvo pakeltas iš aukščiau per J.P.Blavatskają, kad pagreitinti žmonijos evoliucijos kelią.

„Тайная Доктрина“ („Secret Doctrine“ – tai esti „Paslėptas Mokslas“ ) – trijų tomų darbas, apie tūkstantį puslapių kiekvienas, kurį J.P.Blavatskaja rašė nuo 1884 iki 1891 metų. Pirmasis tomas atskleidžia mums dalį paslapčių apie Kosmoso sukūrimą, antrasis – apie žmogaus evoliuciją, trečiasis – religijų istoriją, jis buvo išredaguotas ir išleistas jos mokinių.

Apžvelgiant žmonijos praeitį, galima pastebėti atradimų ir apreiškimų nepriėmimo dėsningumus, kurie atsiranda, kai pralenkiamas momento laikas. Jelenos Petrovnos darbai sulaukė vienodo pasipriešinimo kaip iš Bažnyčios, kurių šventos knygos pilnos apreiškimų, iššifruotų veikale „Тайная Доктрина“, taip ir iš ortodoksinio mokslo (ortodoksija – griežtas doktrinos laikymasis; doktrina – mokslinės, politinės ar religinės kieno nors pažiūros, jų sistema). Pirmasis ir pats stipriausias regresinių (regresavimas – menkėjimas, smukimas, priešingas veiksmas progresijai, kilimui, stiprėjimui) jėgų ginklas yra šmeižtas, nukreiptas prieš autorių, kas diskredituoja (griauna, mažina pasitikėjimą, garbę, autoritetą) ir jo kūrinius.  Gyvosios Etikos Mokyme sakoma: „...tegul šmeižto fakelai apšviečia nenuklystančio žygdarbio kelią. Vadindami Mūsų pasiuntinius šarlatanais, žmonės išduoda jiems neįtikėtinumo liudijimus“.

„Šmeižto fakelai“ labai ryškiai apšvietė J.P.Blavatskajos kelią – šmeižikai ir nemokšos-biografai, falsifikuojantys teismo procesus, asmeninių laiškų padirbinėjimas, sulaukusiems iš jos malonės žmonių išdavystės – viską teko pergyventi šiai „moteriai-kankinei“, kaip ji pavadinta Gyvosios Etikos Mokyme.

Persikėlusi į Indiją Jelena Petrovna daug dirba, stengdamasi pažadinti vietinių susidomėjimą senovės Indijos išmintimi, mokymais, pakelti tautos dvasią prisiminimais apie praeities didybę.

Anglijos policija iš pradžių labai domėjosi „įtartina ruse“, bet kai suprato, kad kalba eina apie religiją (tiesiogiai reiškia „ryšys“), nustojo kliudyti Teosofinės Draugijos veiklai.

1879 metais buvo įkurtas žurnalas „Teosofas“, kuriame buvo publikuojami Blavatskajos darbai, užrašyti padedant Mokytojams.

Drėgnas Bombėjaus, o vėliau ir Madraso klimatas, kur Adjare Bendrija įsigijo sodybą, pasirodė kenksmingas Jelenai Petrovnai, ir 1884 metais jai prisiėjo galutinai persikelti į Europą. Kelių Jelenos Blavatskajos sveikatos krizių metu buvo užfiksuoti ir aprašyti stebuklingi pagijimai, kurie ateidavo iš Mokytojo.

Atvykusi į Europą J.P.Blavatskaja gyvenimui pasirinko tylų Viurcburgą, po to Ostendą, o nuo 1888 iki 1891 metų ji gyveno Londone. Po išvykimo iš Indijos jos gyvenimas pilnutinai buvo pašvęstas veikalui „Тайная Доктрина“, kurio užrašymą ji laikė savo viso gyvenimo paskirtimi.

Grafienė Vachtmeister, būdama ištikima jos drauge ir pagalbininke, aprašė vieną iš stebuklingų jos pasveikimų, kuris įvyko jos akyse, gyvenant joms Ostende. Jelenos Petrovnos sveikata buvo kritinė, du ją gydę gydytojai nusprendė, kad padėtis be išeities. Naktį prie agonijos apimtos ligonės  pavargusi grafienė Vachtmeister kažkuriam laikui prarado budrumą, o kai atmerkė akis, tai su išgąsčiu pagalvojo, kad Jelena Petrovna mirė, bet pasisukusi į ligonę ji sutiko ramias, aiškias pilkas akis. Jelena Petrovna pasakė: „Taip, Mokytojas buvo čia, Jis pasiūlė man pasirinkti: arba numirti ir išsilaisvinti, jei aš to noriu, arba gyventi ir užbaigti veikalą „Тайная Доктрина“. Jis pasakė man, kad mano kančios bus sunkios, ir pasakė, koks sunkus laikotarpis laukia manęs... Bet kai aš pagalvojau apie žmones, kuriems aš turiu perduoti žinias, aš nusprendžiau pasiaukoti...“

Po to sekę penki gyvenimo metai buvo nenutrūkstanti fizinių kančių grandinė, bet nežiūrint į tai,  ji dirbo po 12 valandų per parą, neleisdama sau dieną pailsėti, o vakarais būdavo apsupta lankytojų, tarp kurių buvo literatai ir mokslininkai.

1891 m. gegužės mėnesį Jelena Petrovna Blavatskaja, sėdėdama už darbo stalo, išėjo iš gyvenimo. Jos išėjimo ir nusiraminimo diena vadinama Baltojo Lotoso diena ir pažymima visame pasaulyje. G.Olkottas, visą gyvenimą prabuvęs Teosofinės draugijos prezidentu, rašė: „Ateis diena, kai jos vardas dėkingų palikuonių bus užrašytas ... ant pačios aukščiausios viršūnės tarp išrinktųjų, tarp tų, kurie mokėjo aukotis iš tyros meilės žmonijai!“

L.Strelcovas
Елена Петровна Блаватская. РО Украины, изд. „Будiвельник“, 1991. Предисловие.

Prisimenant J.P.Blavatskają

Gegužės 8 d. viso pasaulio Teosofai, Teosofijos pasekėjai mini Baltojo Lotoso Dieną.

Pasaulis, JUNESCO asmenyje, pripažino Jos nuopelnus žmonijai, tačiau tik labai nedaugelis, ypač Vakaruose supranta, Jos skelbtas tiesas.

Iš pateikto Jelenos Petrovnos Blavatskajos laiško jos giminaitei Nadeždai Aleksandrovnai Fadeejevai fragmento galima suprasti, kad jos artimiausi giminaičiai, būdami tvirtais krikščionimis, sunkiai suvokė jos nuostatas, ką jau kalbėti apie visą likusį krikščioniškąjį pasaulį.

Tai tik mažas spindulėlis iš plačiai atvertos Jelenos sielos. 

Niujorkas, 1877 spalio 28

Na, mano brangus drauge, neniurzgėkite ir apsišarvuokite kantrybe. Aš gavau iš karto du Jūsų laiškus ir suskaičiavau juose tik 98 klausimus, į kuriuos pasistengsiu, kiek man užteks jėgų ir galimybių, šiame laiške atsakyti. Gaila, kad Jūs neskaitote angliškai, nes „Izidėje“ („Isis Unveiled“) Jūs rastumėte atsakymus į visus Jūsų klausimus.

***

Jūs nevisiškai teisi, mano drauge, kai sakote, kad aš į Kristų tik „žiūriu“, o mano širdis priklauso Buddai. Aš žiūriu tiesiai į Kristaus akis, lygiai taip pat kaip ir į Gautamo Buddos akis. Tai, kad vienas jų gyveno prieš 25 šimtmečius, o kitas prieš 19, neturi jokios reikšmės. Abiejuose aš matau vis tą pačią Dievišką Dvasią, nepasiekiamą įprastiems jausmams, bet mano aiškiai suvokiamą.

Aš nemėgstu, skirtingai nei dogmatikai, kam nors įpiršti, o ypač Jums, savo idėjas, bet jeigu Jūs kilniaširdiškai leisite man atverti Jums savo sielą, aš ją atversiu iki galo, taip kaip aš turėsiu tai padaryti prieš patį Kristų ir Buddą, kai savo žinojimo ir darbų, o ne žodžių, dėka vieną kartą sutiksiu juos geresniame pasaulyje.

Visa savo dvasine esybe jų žodžiuose, darbuose ir praktiniame gyvenime aš jaučiu vieną ir tą patį Dieviškos tiesos substratą. Man krikščionybės, budizmo ir brahmanizmo dogmos paprasčiausiai neegzistuoja. Nei Kristus, nei Budda, nei indų Krišna niekada neskleidė nė vienos dogmos „pas un seul article de foi“ (nė vienos tikėjimo dogmos), išskyrus vieną didžiausią tiesą: „mylėk savo „Dievą“ labiau už save“ ir „savo brolį kaip patį save“. (Atleiskite už pakeitimus, kuriuos aš padariau tekste.)

***

...Ne, mano brangioji Nadežda, aš išstoju ne prieš Kristų arba Buddą, o prieš žmonių išrastas dogmas. Budizmas moko, kad Dievo Karalystę ir Nirvaną galima užsitarnauti tik darbais, o ne tuščiais žodžiais. Jis moko, kad tarp Būsimo teismo ir Nepažinto Dievo nėra kito tarpininko, išskyrus mūsų poelgius. Kristus – mums, Budda – budistams, bet abu jie mokė aklus praregėti ir matyti tiesą, bet Kristaus ir Buddos apaštalai iškreipė daug ką tame, ką sakė jų mokytojai; vieni tai padarė iš savo dvasinių ir fizinių silpnybių, o kiti, pavyzdžiui popiežių valdžia, iš piktos valios ir egoistinių ambicijų.

Jūs negalite patikėti ciklinėmis inkarnacijomis Nepažintos Dievybės, kuri krikščionybėje vadinama Šventa Dvasia, budizme – Šventa Išmintimi, Adi-Budhi, kas, iš esmės, vienas ir tas pats, o aš dėl savo nuodėmingumo tikiu tuo, nors tai atrodo protu nesuvokiama, jeigu kokia nors individuali protinga esybė, vadinama aukščiausiu Kūrėju, išvis egzistuoja, kad ji lauktų nuo žemės pasirodymo mūsų sistemoje daugelį tūkstančių metų, kad pasireikštų tik prieš 1877 metus. Nejaugi senaisiais laikais, net prieš 20 tūkstančių metų, žmonės buvo tiek blogesni už mus, arba, priešingai, jie buvo tokie angelai, kad Dievybei paprasčiausiai nebuvo būtinybės pasirodyti tarp žmonių ir kokiu tai būdu išreikšti save? Tai nesuprantama. Aš nesu buddistė, bet aš bijau, kad aš nesu ir krikščionė, įprastine, bažnytine šio žodžio prasme. Aš aklai tikiu tais Kristaus žodžiais, kuriuos aš suprantu, ir dar daugiau tais, kuriuos Jis pasakė savo Kalno pamoksle, nes aš randu, kad tai pažodžiui pasikartoja Gautamo Buddos pasisakymuose, „Dammapadhe“, Sidharto Buddos Šastruose, o taip pat egiptiečių „Mirusiųjų Knygoje”.

Jeigu Dieviškoji Tiesa buvo ir lieka vieninga, tai tada visais laikais visi teisingi ir dvasiškai švarūs žmonės turėjo ją vienodai suvokti – kaip baltą, o ne kaip juodą ar žalią. Budistai-„praktikai“ (tai yra tie, kurie praktikuoja buddizmą) tūkstantį kartų daugiau panašūs į Kristų, nei krikščionys. Mano asmeninis gyvenimas yra puikiausias pavyzdys.

Man atrodo, kad nuo pat gimimo aš nebuvau krikščionė, ir vis tik buvo momentai, kai aš giliai tikėjau, kad Cerkvė gali atleisti nuodėmes, ir kad Kristaus kraujas atpirko mano kaltes ir visos žmonių giminės kaltes. Ir kas? Ne! Per daug graudūs ir skausmingi praeities prisiminimai. Bet jūs suprantate mano užuominą ir žinote faktus.

Nadia, aš pasakysiu jums tik vieną: jeigu aš būčiau gimusi buddiste, o ne krikščione, aš niekada nebūčiau užtraukusi gėdos tiems, kuriuos labiausiai mylėjau visame pasaulyje – senelei, tetai, Jums ir visai mūsų šeimai. Aš gerai prisimenu, kaip Tbilisyje, likus dviems dienoms iki išpažinties ir Komunijos, aš buvau įsitikinusi, kad visos mano nuodėmės, kurių buvo didelė daugybė, bet kuriuo atveju bus atleistos. Ir todėl, kaip ir anksčiau, teršiau savo sielą.

Ir tokių kaip aš, dvasiškai ir fiziškai aklų, Žemėje buvo ir yra milijonai; kasdien pasaulyje padaroma tūkstančiai nusikaltimų vien tik dėl tikėjimo nuodėmių atleidimu ne per atgailą ir gerus darbus, o paprasčiausiai šventiko valia. Kaip tik todėl aš tikiu ir negaliu netikėti, kad ciklinės inkarnacijos turi prasmę, kad jos būtinos. Budda ir Kristus jokiu būdu nesupriešinami ir neprieštarauja vienas kitam. Graikiškas žodis „ hristos“ kilęs iš veiksmažodžio „patepti“. Ir žodis „Hristos“, kaip aiškiai parodo senoviniai užrašai, egzistavo net keletą tūkstantmečių iki krikščioniškos eros pradžios. Aš neneigiu, kad Žakolio (Jacolliot Louis) yra kvailas ir daugeliu atveju apgavikas – juk jis prancūzas, bet aš visiškai sutinku su jo pateikta žodžio „Džizijus-Krišna“ etimologija. Šio žodžio reikšmė – „švari esybė“, tai yra Dieviška Dvasia; ir jeigu žodis „krist“ išverstas iš sanskrito reiškia „juodas“, tai žodis „Hristos“ reiškia kažką, kylančio iš Dieviškumo, arba iš Dieviškos esybės, ką ir stengiasi įrodyti Žakolio.

Aš mažai jį skaičiau ir nemėgstu už melą; jis kalba nemalonius ir melagingus dalykus apie dorovingą buddizmo dvasininkiją, dėl savo neapykantos viskam bažnytiniam, sutapatindamas ją su katalikų šventikais.

Bet aš savo įrodymus imu ne iš apgaviko Žakolio, o iš seniausių Centrinės Indijos ir Ceilono rankraščių, iš egiptiečių „Mirusiųjų Knygos“ ir iš egiptiečių 4-os ir 7-os faraonų dinastijos užrašų.

Žodžio „Hrestos“ reikšmė identiška žodžio „Onofri” (vieno iš Oziriaus vardų) reikšmei; „Hrestos“ taip pat reiškia dievišką esybę, užuojautą ir meilę. Visos seniausios filosofinės sistemos įrodinėjo, kad ši „esybė“ atitinka Dvasios nemirtingumą, tai yra beribio, neturinčio nei pradžios, nei pabaigos okeano, kuris yra Dievas, dalelė, Dieviškumo kibirkštis, kuri duodama kiekvienam gimstančiam žmogui, kad jį saugotų viso žemiško gyvenimo metu, o po fizinio kūno mirties, arba susijungia su jo siela, kad suteiktų jai nemirtingumą, arba – jeigu žmogus visą savo gyvenimą buvo niekšu – nutraukia dvasinį siūlą rišantį nemirtingą dvasią su gyvuline siela (asmenybės intelektas), palikdama gyvulinę žmogaus esybę pirminių elementų malonei, kurie sudaro jos subjektyvią būtį; po to pagal „perpetuum mobile“ (amžinas variklis) dėsnį siela arba buvusio žmogaus ego laikui bėgant neišvengiamai išsiskaido, „etre annihilee“ (visiškai sunaikinti).

Būtent ši mūsų nemirtinga Dvasia ir yra tai, ką mes visada vadiname žodžiu „Hrestos“ arba „Hristos“. Nejaugi mes turime kartu su daktaru Miuleriu (Muller Max) – vyskupas, čia laikomas puikiu oratoriumi – tikėti, kad tuo metu, kai Jėzus Kristus buvo Žemėje, o ne Danguje, visoje Visatoje nebuvo Dievo? Tikėti, kad nematomas pasaulis ištuštėjo ir liko be savo valdovo, panašiai kaip Prancūzija anarchijos metu? Tai grynai logiškas klausimas, hamletiškas „būti ar nebūti“. Arba visa Dieviškoji esybė buvo sukoncentruota Kristuje – ir tada Miuleris teisus: kol Jėzus buvo Žemėje, kito Dievo visatoje nebuvo – arba ant Jėzaus nusileido tik Visuotinos Didžiosios Dvasios dalis – ir tada teisūs mes, Teosofai. Šviesos Dvasia tikrai įsikūnijo Kristuje, bet nuo pasaulio atsiradimo pradžios tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas; nes, iš esmės, ta dvasia tapati nemirtingai kiekvieno žmogaus dvasiai, besiskirianti tik tuo, kad, išskyrus Jėzų, visi kiti žmonės daugiau ar mažiau buvo nuodėmingi. Jis buvo išrinktas Dieviškos Dvasios, kuri nusileido ant Jo, vietoj to, kad sektų paskui Jį per tam tikrą atstumą. Ji nusileido ant Jo, kad išpirktų žmonių giminės nuodėmes, arba, greičiau, nuodėmes ateinančių žmonių kartų, kurie pamiršo kitus Atpirkėjus, pasirodžiusius kitais laikais ir kituose šalyse.

Aš labai gerai suprantu, kad viskas, ką aš sakau, Jums pasirodys gryniausia erezija. Mano „šeimininko“ požiūris į Jėzų iš Nazareto toks pat, kaip ir į Gautamą iš Kapilavastu. Bet nė vieno iš jų jis nelaiko Dievu; jis vertina juos kaip tobulus mirtinguosius; ir jis gerbia Kristaus Dvasią nemažiau negu Buddos Dvasią, nes žino, kad jos tapačios, jos abi yra Vienos Didžios Dievybės dalys.

Visa kita – dogmos ir taisyklės – išskirtinai sugalvotos žmonių. Jeigu mes elgtumėmės taip, kaip elgėsi Kristus ir Budda, kai jie gyveno Žemėje kaip du mirtingi – o kiekvienas iš mūsų gali tapti tokiu kaip Kristus ir Budda – mes susijungtume su Buddos-Kristaus principu, kuris yra mumyse, su mūsų nemirtinga dvasia, bet, žinoma, tik po mūsų nuodėmingo kūno mirties; vadinasi, kaip mes galime su galvijišku „gueule“ (snukis) pageidauti sau rojaus šiame gyvenime ir pastūmėti save link jo?

Būkite gailestinga, nekaltinkite manęs piktžodžiavimu. Gal būt, aš ir atitolusi nuo cerkvės įstatymų ir žmogiškos religijos, bet kiek leidžia man suprasti mano silpnas protas, aš nenusikalstu Šventai Dieviškai Tiesai.

Aš kartoju, kad vartoju žodį „Budda“ jo abstrakčia prasme, turėdama omenyje „dieviškos Išminties principą“, nekreipdama dėmesio nei į žmogų Jėzų, nei į žmogų Gautamą, Kapilavastų princą.

...Prašau, mano drauge, rašykite man dažniau.

JELENA.

(Paryškinta laiško autoriaus). 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

English French German Italian Portuguese Russian Spanish
253859
šiandien
vakar
šią savaitę
***
mėnuo
praeitas mėn.
viso
432
395
1740
249287
7933
9981
253859

IP: 54.92.155.160
2017-09-21 22:54:27
Счетчик joomla