Izidė

Izidė

Spausdinti

I. t.  III. sk. fragmentai Bruno

... Mahamaja, arba Maha-deva, Gautamo Budos motina, iš anksto buvo įspėta apie tai, kad jai gims sūnus, bodhisatvo (Budos dvasia), kuris pasirodė prie jos sosto su lotosu rankoje. Ozirį ir Gorą egiptiečiai taip pat visada vaizdavo su lotoso žiedu.
Visi šie faktai rodo bendrą šios idėjos šaltinį trijose religinėse sistemose - indiškoje, egiptietiškoje ir judėjų-krikščioniškoje. Kur befigūruotų mistinė vandens lelija (lotosas), visur ji simbolizuoja emanaciją, objektyvaus iš slėpiningo, arba visada nematomos dievybės minties virsmą iš abstraktaus į konkretų, arba į matomas formas. Nes, kai tik tamsa išsisklaidė ir „pasidarė šviesa“, Brahma susivokė ir pamatė idealų pasaulį (kuris iki tol gulėjo paslėptas amžinybėje, dieviškoje mintyje), begalinę daugybę būsimų daiktų archetipinių formų, kurios bus iššauktos egzistavimui ir, suprantama, bus matomos. Šioje pirmoje veiksmų stadijoje Brahma dar netapo architektu, visatos statytoju, nes jam, kaip architektui, reikėjo susipažinti su visatos planu ir įsivaizduoti idealias formas, kurios ilsėjosi Amžinojo Vieningojo įsčiose taip pat, kaip būsimieji lotoso lapeliai paslėpti šio augalo sėkloje. Tai ir yra ta idėja, kurios kilmės ir paaiškinimo mes turime ieškoti žydiškos kosmogonijos posme:

„Ir pasakė Dievas, tegul žemė augina vaismedžius, nokinančius savo rūšies vaisius, su sėklomis juose“.

Visose primityviose religijose „Tėvo sūnus“ yra kuriantis Dievas, t.y. Jo mintis tapusi matoma; ikikrikščioniškoje eroje kiekvienos nacijos trejybinė dievybė pilnai apibūdinama ir pagrindžiama savitomis alegorijomis. Krikščioniškame tikėjime mes matome dirbtinai įskiepytą šaką į seną kamieną; graikų ir lotynų bažnyčių pasisavinta simbolinė lelija, kurią Archangelas laiko apreiškimo metu, tiksliai parodo tokios pat metafizinės reikšmės mintį.
Lotosas - ugnies (šilumos) ir vandens produktas, iš čia dvigubas - dvasios ir materijos - simbolizmas. Dievas Brahma yra antrasis trejybės asmuo, toks pat yra Jehova (Adomas Kadmonas) ir Oziris arba, greičiau Pemandras (Pymander - dieviškoji šviesa, Nous) arba Hermio dieviškos minties jėga, nes Pemandras yra egiptiečių visų saulės dievų šaknis. Amžina yra Ugnies Dvasia, kuri suaktyvina, apvaisina ir vysto į konkrečią formą viską, kas sukurta iš vandens arba iš pirmapradės žemės, išsiliejusios iš Brahmo. Pati Visata yra Brahma, ir Jis yra Visata. Tai Spinozo (Spinoza Baruchas 1632 - 1677) filosofija, kurią jis išvysto iš Pitagoro filosofijos; tai ta pati filosofija, už kurią kankinio mirtimi mirė Brunas. Kiek krikščioniškoji teologija pasiklydo, nuėjo į šalį nuo pradinio taško, matyti iš šio istorinio fakto. Brunas buvo nubaustas mirtimi už simbolio aiškinimą, kurį pripažino pirmieji krikščionys ir išaiškino apaštalai! Bodhisatvo vandens lelija, o vėliau angelo Gabrieliaus lelija, atitinka ugnies ir vandens simbolį arba kūrimo ir gimimo idėją, apibūdintą pačioje ankstyviausioje dogmoje kaip krikšto slėpinys (sakramentas).
Bruno ir Spinozo doktrinos beveik tapačios, nors pastarojo žodžiai užtušuoti ir atsargiau parinkti, negu tie, kuriuos mes sutinkame „Causa Principo et Uno“ arba „Infinito Universo e Mondi“ autoriaus teorijose. Brunas pripažįsta, kad jis žinių sėmėsi iš Pitagoro, o Spinoza, kuris ir be tiesioginio šaltinio pripažinimo pačia filosofija tiesiogiai išduoda jos kilmės paslaptį, - abu jie kildina Pirminę Priežastį iš vieno ir to paties taško. Jiems Dievas yra Esybė, visiškai per se (pats vienas, savaime). Begalinė Dvasia ir vienintelė Būtybė, visiškai laisva ir nepriklausoma nuo pasekmių ir nuo kitų priežasčių; Ji ta pačia valia viską sukūrė ir suteikė pirmą impulsą kiekvienam kosminiam dėsniui, ji nenutrūkstamai palaiko egzistavimą ir tvarką visoje visatoje. Taip pat kaip indiškieji svabhavistai, klaidingai vadinami ateistais, teigia, kad visi žmonės taip pat, kaip dievai ir dvasios, gimė iš Svabhavo, arba iš savo prigimties*, taip pat Spinoza ir Brunas priėjo išvados, kad Dievo reikia ieškoti gamtos viduje, o ne išorėje. Kadangi kūrinys proporcingas kūrėjo galiai, tai visata taip pat, kaip ir jos kūrėjas turi būti begalinė ir amžina, be to, viena forma emanuoja iš savo esmės ir savo ruožtu kuria kitą formą. Šiuolaikiniai komentatoriai tvirtina, kad Brunas, „nepalaikomas vilties kitokiam ir geresniam pasauliui, vis tik sutiko geriau netekti gyvybės, negu atsisakyti savo įsitikinimų“; tuo pačiu leidžiama suprasti, kad Brunas netikėjo gyvenimo tęstinumu po mirties. Profesorius Dreiperis (Draper John, William) ryžtingai tvirtina, kad Brunas netikėjo sielos nemirtingumu. Kalbėdamas apie nesuskaičiuojamas religinio nepakantumo aukas, jis pastebi:

„Perėjimas nuo vieno gyvenimo prie kito, buvo perėjimas nuo kintančių kančių prie amžinos laimės... Eidamas per prietemos lygumą kankinys tikėjo, kad nematoma ranka išves jį... Brunas tokio palaikymo neturėjo. Filosofiniai įsitikinimai, vardan kurių jis paaukojo savo gyvybę, negalėjo suteikti jam tokios paguodos“ („Draper, John William. «History of the Conflict between Religion and Science“).

______
* Brahma nekuria nei žemės, nei likusios visatos. Išsiskyręs iš pasaulinės sielos, atsiskyręs nuo pirmapradės priežasties, jis iš savęs emanuoja visą gamtą. Jis nebūna virš jos, bet jis sumišęs su ja; ir Brahma, ir Visata sudaro vieningą Būtybę, kurios kiekviena dalelytė savo esme yra pats Brahma, išėjęs iš savęs [124].
_____

Atrodo, kad profesorius Dreiperis labai paviršutiniškai supranta tikrus filosofų tikėjimus. Mes neliesime Spinozo ir net kritikų akyse leisime jam likti ateistu ir materialistu, nes jis išsireiškia taip atsargiai, kad žmogus, nesugebantis skaityti tarp eilučių ir nesusipažinęs su slapta pitagorietiška metafizika, labai sunkiai gali pajusti, kokie, iš tikrųjų, yra jo įsitikinimai. Bet Džordano Brunas, jeigu jis prisilaikė Pitagoro doktrinų, turėjo tikėti pomirtiniu gyvenimu ir, tuo pačiu metu jis negalėjo būti ateistu ir tokiu, kuriam jo filosofija nesuteikė jokios „paguodos“. Kaltinimai jam ir jo prisipažinimai, kaip tai pateikė profesorius Domencio Berti „Bruno gyvenime“, surinktame pagal tikrus dokumentus ir neseniai publikuotame, įrodo, be abejonės, kokia buvo iš tikrųjų jo filosofija, tikėjimas ir doktrinos. Kartu su Aleksandrijos platoniečiais ir vėlesniais kabalistais jis tikėjo, kad Jėzus buvo magas ta prasme, kokia šis žodis buvo vartojamas Porfirijaus ir Cicerono, kurie magiją vadino divina sapienta (dievišku žinojimu); ta prasme, kuria vartojo Filonas Judėjas, kuris aprašė magus, kaip turinčius sugebėjimų įsismelkti į slaptas gamtos paslaptis; o ne tokia žeminančia prasme, kokia suteikiama šiam žodžiui mūsų amžiuje. Jo pakilioje koncepcijoje magai buvo šventi žmonės, kurie, nusišalinę nuo visko šioje žemėje, mąstė apie dieviškas dorybes ir daug giliau suprato dievišką dievų ir dvasių prigimtį; jie suteikdavo kitiems žinias apie šias paslaptis, kurių esmė yra tame, kad žmogus viso gyvenimo bėgyje gali palaikyti nenutrūkstamą ryšį su kitomis nematomomis būtybėmis. Bet mes galime geriau pademonstruoti Bruno slaptus filosofinius įsitikinimus, pateikdami ištraukas iš kaltinimų jam ir jo paties pripažinimų.
Mosenigo kaltinimai skamba taip:

„Aš, Žanas Mosenigo, gerbiamo sero Markantonio sūnus, klausydamas sąžinės balso ir įsakius mano nuodėmklausiui, kaltinu jūsų akivaizdoje, gerbiamieji tėvai, Džordaną Bruną tuo, kad pokalbiuose su manimi, mano namuose jis keletą kartų sakė, kad katalikybė tyčiojasi iš šventų dalykų, tvirtindamas, kad duona pavirsta Kristaus kūnu; kad jis yra prieš mišias; kad jokia religija jo nežavi; kad Kristus buvo nevidonas (un tristo), ir jeigu jis darė negerus dalykus, suvedžiojo liaudį, tai galima buvo tikėtis, kad jį pamaus ant kuolo; kad dievas neturi skirtingų veidų ir kad tokia įvairovė tik žemintų Dievą, kad pasaulis amžinas ir kad egzistuoja begaliniai pasauliai; kad Dievas juos kuria be perstojo, nes nori išreikšti savo galią; kad Kristus darė darbus, atrodančius stebuklais ir kad jis buvo burtininkas, tokiais buvo ir apaštalai, ir kad jis ruošiasi daryti tą patį, ką darė ir jie, ir net daugiau; kad Kristus nenorėjo mirti ir vengė mirties kiek galėdamas; kad nėra bausmių už nuodėmes ir kad siela sukurta gamtos proceso, kad ji pereina iš vieno gyvulio į kitą ir kad taip pat, kaip grubūs gyvuliai gimsta iš ištvirkimo (pasileidimo), - taip pat gimsta ir žmonės, kai jiems, supuvus kūnui, tenka vėl gimti“.

Nors ir išdavikiški šie žodžiai, vis tik jie aiškiai parodo, kad Brunas tikėjo Pitagoro metempsichoze (reinkarnacija), nors ir neteisingai suprasta, taip pat įrodo, kad jis tikėjo persikūnijimu. Kaltintojas toliau sako:

„Jis rodė norą tapti naujos sektos „Naujoji filosofija“ įkūrėju. Jis sakė, kad Mergelė negalėjo gimdyti ir kad katalikiškas tikėjimas pripildytas pasityčiojimų Dievo didybe; kad iš vienuolių reikia atimti disputo teisę ir pajamas, nes jie paikina liaudį; kad jie visi yra asilai ir jų mokymas - tai asilų mokymas; kad mes neturime įrodymų, jog mūsų tikėjimas patinka Dievui ir kad laikytis taisyklės „nedaryk kitam to, ko nenori, kad darytų tau“ jau pakanka doram gyvenimui ir kad jis juokiasi iš visų kitų nuodėmių ir stebisi tokiu ilgu Viešpaties pakantumu, kai jis pakenčia tokią gausybę katalikų erezijų. Jis sako, kad užsiims pranašavimo menu, ir tada visas pasaulis bėgs paskui jį; kad Šv.Tomas ir visi daktarai, palyginus su juo, nieko nežino ir kad jis gali geriausiems pasaulio šventikams užduoti tokius klausimus, į kuriuos jie nesugebės atsakyti“.

Į tai kaltinamasis filosofas atsakė sekančiai apie savo tikėjimą, kuris yra visų senovės mokinių ir mokytojų tikėjimas:

„Aš tikiu, trumpai kalbant, begaline visata, kaip beribe dieviška galybe, nes aš būčiau nevertu dieviškos dorybės ir jėgos, jei ji, galėdama be šio pasaulio sukurti kitus ir begalinius pasaulius, būtų kūrusi laikinus pasaulinius kūrinius. Tokiu būdu aš pareiškiau, kad egzistuoja nesuskaičiuojama gausybė pasaulių, panašių į mūsų žemę, kurie, kaip mokė Pitagoras ir kaip aš suprantu, yra žvaigždės, savo esme panašios į Mėnulį, į kitas planetas ir kitas žvaigždes, kurios nesuskaičiuojamos; visi šie dangaus kūnai yra pasauliai, ir suskaičiuoti jų neįmanoma, visi jie sudaro begalinę visatą beribėje erdvėje, ir tai vadinama beribe visata su nesuskaičiuojamais pasauliais; ir tame slypi dviguba visatos didybė su joje esančiais pasauliais. Netiesiogiai tai gali būti išaiškinta, kaip prieštaravimas tikrai tiesai.
Be to, šioje visatoje aš randu visatos Apvaizdą, kurios dėka viskas gyvena, auga ir juda tobulėdami, ir aš suprantu tai dvireikšmiškai: viena - ta prasme, kad visumos siela egzistuoja visumoje ir kiekvienoje visumos dalelėje, ir tai aš vadinu gamta (prigimtimi), šešėliu ir dieviškos pėdos atspaudu; antra - nenusakomame pavidale, kuriame Dievas, kaip esmės ir jėgos buvimas yra visur, visame ir virš visų ne kaip dalis, ne kaip siela, bet kaip nenusakoma esmė.
Be to, mano supratimu, visi dieviškumo atributai yra vienas ir tas pats. Taip pat kaip šventikai ir didieji filosofai aš atskiriu tris atributus: jėgą, išmintį ir gerumą arba, geriau, protą, mąstymą ir meilę; kai daiktai (t.y. objektyviai esantys) pradžią įgauna prote, po to mąstant, jie įgauna tvarkingą individualią būtį ir trečia - per meilę sutelkiami į darną ir simetriją. Štai taip aš suprantu būtį visame ir visur; ir nėra nieko, kas nedalyvautų būtyje, ir nėra būties be esmės, lygiai taip pat, kaip niekas negali būti gražus, nesant grožio; tokiu būdu niekas negali būti laisvas nuo dievybės buvimo ir tokiu svarstymo metodu aš pasiekiu dieviškumo požymių supratimą.
Darant prielaidą, kad pasaulis atsirado dėl priežastingumo, aš manau, kad visoje savo būtyje jis priklauso nuo pirmapradės priežasties, taip kad aš neneigiu termino „kūrimas“, kurį suprantu taip, kaip išsireiškė Aristotelis sakydamas: „Dievas yra tai, nuo ko priklauso gamta ir pasaulis“, - pagal Šv. Tomo aiškinimą, būtų jis amžinas ar laikinas, jis priklauso nuo pirmapradės priežasties ir, kad jame nėra nieko nepriklausomo.
Kalbant apie tikrąjį tikėjimą nefilosofine kalba, apie dieviškų asmenų individualybę - išmintį ir proto sūnų, filosofų vadinamą intelektu, o šventikų Žodžiu, lyg tai apsigaubusius žmogišku kūnu. Laikydamasis filosofijos, aš to negalėjau suprasti, abejojau, netikėjau; bet kadangi atmenu, aš to nepareiškiau nei žodžiu, nei raštu... Apie Šventą Dvasią trečiu asmeniu - pagal tikėjimą - aš taip jos suprasti negaliu, bet pitagorietiškai ir pagal Saliamoną, supratau ją kaip visatos sielą arba kaip visatos savybę, pagal pasakytą Saliamono išmintį: „Dieviška Dvasia užpildė visą žemę ir tai kame viskas telpa“, - kas visiškai atitinka pitagorietišką doktriną, Vergilijaus (Publius Vergilius Maro; 70 - 19 m. pr. M. e.) paaiškintą „Eneidos“ tekste:

Principo coelum ac terras composque liquentes,
Lucentemque globum Lunae, Titamaque asfra
Spiritus intus alit, totamque infusa per artus
Mens agitat molem;

ir po to sekančios eilutės:

„Iš šios dvasios, po to, kurią vadina visatos gyvybe, pagal mano supratimą ir pagal mano filosofiją, išteka gyvybė, ir viso to siela, kas turi gyvybę ir sielą, kuri, be to, mano supratimu, nemirtinga taip pat, kaip ir visi kūnai, kurie savo substancija yra nemirtingi, nes nėra kitokios mirties, tik kaip išsiskirstymas ir susitelkimas, - doktrina, kuri, atrodo, išreikšta „Ekleziaste“ (Mosheim. „Ecclesiastical History“), kur pasakyta, kad „kas buvo, tas ir bus; kas darėsi, tas ir darysis, ir nėra nieko naujo po Saule“. 

Toliau Brunas prisipažįsta nesugebėjimu suprasti mokymo apie tris dievybės asmenis ir abejonėmis apie Dievo įsikūnijimą Jėzuje, bet tvirtai pareiškia tikėjimu Kristaus stebuklais. Kaip jis galėjo jais netikėti, būdamas pitagorietišku filosofu? Jeigu, negailestingai spaudžiant inkvizicijai, panašiai kaip Galilėjus, jis vėliau išsižadėjo ir atsidavė bažnytinių persekiotojų malonei, mes neturime pamiršti, kad jis kalbėjo kaip žmogus, papuolęs tarp dybos (kankinimų suolas) ir laužo, ir kad žmogiškoji natūra negali ilgą laiką būti didvyriška, kai kūniškas kevalas išsekintas kankinimų ir įkalinimo.
Jeigu ne Berti autoritetingo veikalo sėkmė, mes taip ir būtume gerbę Bruną kaip kankinį, kurio biustas pagal nuopelnus būtų aukštai pakeltas tikslių mokslų panteone, vainikuotas Dreiperio rankomis pintu laurų vainiku. Bet dabar mes matome, kad jų didvyris nėra nei ateistas, nei materialistas, nei pozityvistas, bet paprasčiausias pitagorietis, kuris pateikė Viršutinės Azijos filosofiją ir stengėsi įgyti magiškų galių, taip niekinamų pačio Dreiperio mokyklos! Nieko komiškesnio, negu šitas nenumatytas keblumas, nuo to laiko neįvyko, tik tai, kad priskiriama Šv.Petrui statula, tyrinėjant netikėliams archeologams pasirodė esanti Kapitolijaus Jupiterio; taip Budos tapatingumas su katalikiškuoju Šv. Juozapu pasirodė akivaizdus.
Ir taip, kur tik įmanoma apieškodami istorinius archyvus, mes nustatėme, kad šiuolaikinėje filosofijoje nėra - ar tai būtų niutoniška, dekartiška ir gekseliška, ar kokia nors kita, - fragmento, kuris nebūtų išgautas iš Rytų gelmės. Net pozityvizmas ir nihilizmas randa sau prototipus egzoterinėje Kapilos filosofijos dalyje, kaip teisingai į tai atkreipė dėmesį Maksas Miuleris. Indiškųjų išminčių įkvėpimas - štai kas įsiskverbė į Pradžna Paranita (šiuolaikinė išmintis) paslaptis, tai buvo jų rankos, kurios supo lopšį su pirmuoju protėviu, tuo silpnu, bet rėksmingu kūdikiu, kurį mes pakrikštijome ŠIUOLAIKINIU MOKSLU.

Džordanas Brunas (1548 - 1600.II.17)

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

English French German Italian Portuguese Russian Spanish
362184
šiandien
vakar
šią savaitę
***
mėnuo
praeitas mėn.
viso
474
239
1602
359397
3900
10215
362184

IP: 54.224.220.72
2018-08-17 23:18:53
Счетчик joomla