Izidė

Spausdinti

I Z I D Ė 
(Isis Unveiled)
J. P. BLAVATSKAJA
SENOJO IR ŠIUOLAIKINIO
MOKSLO IR TEOSOFIJOS
PASLAPČIŲ RAKTAS
I Tomas. MOKSLAS 
*   *   *
I S I S  U N V E I L E D 
A master-key to the mysteries of ancient and modern
Science and theology 
By H.P.Blavatsky,
Corresponding secretary of the theosophical sosiety 
Vol. I. Science
*   *   *
Autorius
Šį darbą skiria
Teosofijos draugijai,
kuri buvo įkurta Niujorke 1875 m.
tyrinėti tai, ką šie tomai traktuoja.

Įvadas

Knyga, kuri dabar pateikiama publikos teismui, yra vaisius pakankamai artimos pažinties su rytų adeptais ir jų mokslo studijavimu. Ji siūloma skaityti tam, kuris jau yra pasiruošęs suvokti tiesą, nesvarbu, kur ją sutiks, ir ginti ją, net žiūrėdamas tiesiai į akis visuotinai paplitusiems prietarams.

Tai bandymas padėti tyrinėtojams įžvelgti gyvenimo principus, kurie yra senovės filosofinių sistemų pagrindas.
Knyga parašyta visiškai nuoširdžiai. Ji nori prideramai įvertinti tai, kas priklauso, ir išsakyti tiesą be pykčio ir be išankstinio nusistatymo. Bet ji nedaro jokių nuolaidų nei soste sėdinčiam paklydimui, nei teikia pagarbą apsišaukėliui autoritetui. Ji reikalauja pagarbos praeičiai už jos apšmeižtus pasiekimus - pagarbos, kuri taip ilgai nebuvo teikiama. Ji reikalauja gražinti svetimus rūbus jų savininkams ir atstatyti apšmeižtas, garbingas reputacijas. Kritika joje nebus nukreipta į kieno tai garbinimą bei jokius religinius tikėjimus, jokias mokslines hipotezes. Žmonės ir partijos, sektos ir mokyklos - tai tik vienadieniai Visatos drugeliai. Tik TIESA, sėdinti aukštai ir oriai ant savo deimantinės uolos, viena viešpatauja amžinai. 
Mes netikime jokia magija, viršijančia žmogiškojo proto akiratį ir galimybes, ir „stebuklais“, dieviškais ar velniškais, jeigu jie remiasi amžinai egzistuojančių gamtos dėsnių pažeidimais. Nežiūrint į tai, mes priimame, kaip teisingą, talentingo „Festus“ autoriaus pasisakymą apie tai, kad žmogiškoji širdis dar pilnai savęs neatskleidė, ir kad mes dar niekada nepasiekėme ir net galutinai nesupratome jos galimybių. Argi tai labai daug - tikėti, kad žmogui vertėtų vystyti naujus jausmus ir glaudesnius ryšius su gamta? Evoliucijos logika turėtų išmokyti šito, jeigu ją nukreipti teisinga linkme. Jeigu kažkada, tobulėjant nuo augalo iki kilmingo žmogaus, užgimė siela, apdovanota protu ir mąstymu, tai ar nelogiška daryti išvadą ir patikėti, kad žmoguje auga gabumai, teikiantys jam galimybę susivokti faktuose ir tiesose, viršijančiuose šiuolaikinį mūsų akiratį. Mes be svyravimų priimame tvirtinimą, kad „esmė visada viena ir ta pati“. Ar atskeliame marmurą iš išorės, judėdami į akmens vidų, slepiantį būsimą statulą, ar dėdami akmenį ant akmens, ir judėdami iš vidaus į išorę, kol šventykla bus baigta, - mūsų naujasis rezultatas yra tik sena idėja. Pati paskutinioji iš visų amžinybių ras kitą savo sielos sumenkintą pusę pačioje ankstyviausioje amžinybėje.
Kai prieš daugelį metų mes pirmą kartą keliavome Rytuose, tyrinėdami apleistų šventyklų slaptavietes, du sukeliantys virpulį ir pastoviai sugrįžtantys klausimai slėgė mūsų protą: Kas yra Dievas? ir Kas kada nors matė žmogaus nemirtingą dvasią ir tokiu būdu įsitikino savo nemirtingumu? 
Ir kai buvome labiausiai susirūpinę šių, mus gluminusių klausimų sprendimu, mes suartėjome su kai kuriais žmonėmis, valdančiais paslaptingas jėgas ir turinčiais tokias gilias ir išsamias žinias, kad, iš tikrųjų, galime juos vadinti Rytų išminčiais. Mes jautriai įsiklausydavome į jų nurodymus. Jie įrodė mums, kad, suderinus mokslą su religija, Dievo egzistavimas ir žmogaus dvasios nemirtingumas gali būti įrodytas taip pat, kaip Euklido teoremos. Pirmą kartą mes įsitikinome, kad Rytų filosofijoje nėra vietos jokiam kitam tikėjimui, išskyrus absoliutų nepajudinamą tikėjimą į žmogaus nuosavojo nemirtingo „Aš“ visagalybę. Mus mokė, kad ši visagalybė kilusi iš žmogaus giminingumo su Visatine Siela - Dievu! Pastarasis negali būti pademonstruotas niekaip kitaip, tik per žmogaus dvasią. Žmogiškoji dvasia įrodo dieviškos dvasios buvimą taip pat, kaip lašas vandens įrodo šaltinio egzistavimą, iš kurio jis atsirado. Pasakykite tam, kuris niekada nėra matęs vandens, kad egzistuoja okeanai, ir jam teks tuo patikėti aklai, arba visa tai paneigti. Bet tegul nors vienas lašas nukrenta jam ant rankos, ir iš šio fakto jis turės galimybę padaryti likusias išvadas. Po to palaipsniui jis galės suprasti, kad egzistuoja beribis neišmatuojamas okeanas. Jam nebebus reikalingas aklas tikėjimas; jis jį pakeis žinojimu. Kai mirtingas žmogus rodo didžiulius sugebėjimus, valdo gamtos jėgas ir atvirai žvelgia į dvasių pasaulį, tai nuovokus protas yra sukrėstas įsitikinimu, jog jeigu vieno žmogaus dvasinis Ego gali tiek daug padaryti, tai atitinkamai Dvasios-Tėvo galimybės turėtų būti tiek didesnės ir galingesnės, kiek ir okeanas yra didesnis ir galingesnis už vieną lašą. Ex nihilo nihil fit (iš nieko nesukursi nieko); įrodykite sielos egzistavimą žmoguje, pasiremdami jos stebuklingomis jėgomis - ir jūs įrodysite Dievo egzistavimą.
Mokymosi metu mums įrodė, kad paslaptys nėra paslaptimis. Vietovės ir vardai, kurie vakarietiškiems protams turėjo reikšmę tik kaip rytietiškos pasakos, buvo mums parodytos kaip realybė. Dvasinė palaima lydėjo mus, kai žengėme į Izidės šventyklą Saise (vietovė Egipte), kad praskleisti šydą virš „to, kas yra, buvo ir bus“; kad žvilgtelėti pro sudarkytos širmos plyšį į Jeruzalės šventų švenčiausią; ir net užduoti klausimus požeminėje koplyčioje, kuri kažkada egzistavo po šventuoju pastatu - paslaptingoji Bat-Kol (žyd. - balso duktė). Filia vocis (lot.) - dieviškojo balso duktė - atsakinėjusi iš už širmos, ir mokslas, teologija ir visos žmogiškos hipotezės, gimusios iš netobulo žinojimo, mūsų akyse visiems laikams neteko autoritetingumo. Vienintelis gyvas Dievas kalbėjo per savo orakulą - žmogų, ir mes įtikėjome. Toks žinojimas neįkainojamas; bet jis nebuvo suteiktas tiems, kurie pražiopsojo, šaipėsi ir neigė jo egzistavimą.
Iš jų ir tikimės kritikos, pasmerkimo ir, galbūt, priešiškumo, nors šios kliūtys mūsų kelyje iškils ne dėl mūsų įrodymų nepagrįstumo, ne dėl tikrų istorinių faktų ir sveikos nuovokos trūkumo publikai, į kurią mes kreipiamės. Šiuolaikinės minties tėkmė aiškiai nukreipta liberalizmo kryptimi tiek religijoje, tiek moksle. Kiekviena diena priartina reakcionierius prie to taško, kai jie savo despotišku charakteriu nebeįtakos visuomeninės sąmonės, kuo taip ilgai naudojosi. Kaip Romos popiežius galėjo pasiekti tokį kraštutinumą, kad mestų smerkiančią anatemą ant galvų tų, kurie palaiko spaudos ir žodžio laisvę; arba reikalauti, kad, esant bažnytinių ir civilinių įstatymų konfliktui, pirmenybė būtų teikiama bažnytiniams įstatymams; arba, kad bet koks viešo pobūdžio mokymas turi būti sankcionuojamas (1864 m. Enciklika); ir kai misteris Tindalis (Tyndall. „Fragments of Sciense“), atstovaujantis XIX a. mokslą, sako:

„Nepajudinama mokslo pozicija gali būti išreikšta keliais žodžiais: mes reikalaujame ir mes išplėšime iš teologijos visą kosmologinės teorijos sritį“,

- tai nesunku nuspėti, kuo visa tai baigsis.
Amžių jungas dar nevisiškai sutirštino ir sustingdė žmonių gyvenimišką kraują į kristalus aplink aklo tikėjimo branduolį; ir XIX a. yra gigantiškos kovos liudytojas, kai nusikratoma pančių ir stojamasi ant kojų. Net protestantiškoji Anglijos bei Amerikos bendruomenės, dabar užsiėmusios savo orakulų tekstų peržiūrėjimu, bus priverstos parodyti šaltinius ir atskleisti pačio teksto prasmę. Dogmos, valdžiusios žmones, priartėjo prie savo sutemų.
Todėl mūsų kūrinys yra tvirtas argumentas hermetiškosios filosofijos pripažinimui; tos senos visuotinos išminties religijos, esančios vieninteliu raktu į Absoliutiškumą moksle ir teologijoje. Kad parodytume, jog mes neslepiame nuo savęs mūsų užmačių rimtumo, mes iš anksto galime pasakyti, kad mūsų nenustebins žemiau išvardintų klasių išpuoliai prieš mus:
1. Krikščionys, kurie pamatys, kad mes abejojame jų tikėjimo liudijimų tikrumu.
2. Mokslininkai, kurie pamatys, kad jų pretenzijos į neklystamumą yra tame pačiame ryšulyje kaip ir Romos katalikų bažnyčios pretenzijos; ir, kad kai kuriais atskirais klausimais senojo pasaulio išminčiai ir filosofai klasifikuojami aukščiau, negu jie.
3. Pseudo mokslininkai, savaime aišku, mus puls aršiausiai.
4. Plačiai mąstantys bažnytininkai ir laisvamaniai pastebės, kad mes nesutinkame su tuo, su kuo sutinka jie, ir reikalaujame visos tiesos pripažinimo.
5. Dogmų šalininkai ir įvairūs autoritetai, kurie savo tikrąjį tikėjimą slepia iš pagarbos visuotinai pripažintiems prietarams.
6. Samdyti rašeivos ir parazitai, kurie ją (hermetiškąją filosofiją) prievartauja labiau nei karališkąją valdžią ir nuplėšia kilnios profesijos garbę, atras, kad jiems lengva šaipytis iš dalykų, kurie per daug nuostabūs, kad jie juos galėtų suprasti, nes mokestis už pastraipą jiems brangesnis, nei nuoširdumo kaina. Iš daugelio galima tikėtis sąžiningos kritikos, bet iš tokio pat daugelio - ne. 
Bet mes žiūrime į ateitį.
Dabar vykstanti kova tarp visuomenės sąmonės partijos ir reakcijos partijos jau suteikė sveikesnį toną mąstymui. Vargu, ar ji gali baigtis kitaip, nei galutine Tiesos pergale prieš paklydimus. Mes vėl kartojame - mes dirbame vardan šviesesnio rytojaus.
Ir vis tik, aiškiai suprasdami, kad stojame į kovą prieš žiauriausią pasipriešinimą, kas tada turi daugiau teisų už mus, išeinant į areną, užrašyti ant skydo romėnų gladiatorių sveikinimą Cezariui:
MORITURUS TE SALUTAT!*

Niujorkas, 1877 m. rugsėjis.
_____________
*Pasmerktasis sveikina tave!

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

English French German Italian Portuguese Russian Spanish
253852
šiandien
vakar
šią savaitę
***
mėnuo
praeitas mėn.
viso
425
395
1733
249287
7926
9981
253852

IP: 54.92.155.160
2017-09-21 22:52:41
Счетчик joomla