Paslaptingoji teosofija: kur slypi tikroji tiesa?

Spausdinti

Paslaptingoji teosofija: kur slypi tikroji tiesa? Ar teko girdėti apie teosofiją? Šiaulių N. Rericho vardo klubo vadovas Gintautas Stungurys teigia, kad šis mokymas apima dvasines tiesas, sudarančias visų religijų pagrindą. Tačiau, anot pašnekovo, teosofija nesuteikia pranašumo nei vienam tikėjimui. Mat teosofai netiki, kad egzistuoja asmeninis dievas. Jie remiasi žinojimu ir siekia suvokti Tiesą – kosminį dėsnį. 

Ką reiškia žodis „teosofija“?

Terminas „teosofija“ susideda iš dviejų graikiškų žodžių: theos – „dievas“ ir sophia – „išmintingas“. 

Teosofija – religija ar filosofijos šaka?

Tai mokslo, religijos ir filosofijos sintezė. Kitaip tariant, tai šių sričių sujungimas ir suderinimas. Taigi filosofija ir religija yra teosofijos dalys, o ne atvirkščiai. Šis mokymas gali būti įvardytas ir kaip dieviška etika arba dvasinės tiesos, sudarančios visų religijų pagrindą, tačiau nesuteikdamos pranašumo nei vienai jų. Kaip filosofinis mokymas teosofija aiškina gyvenimo prasmę, kurią sudaro dvasinis tobulėjimas siekiant pažinti žmogaus psichines ir dvasines galias. Kaip religinis – moko pradinio dvasinio žinojimo, t. y. į save žiūrėti kaip į dvasinę esybę. O kaip mokslinis – aiškina mikro- ir makrokosmoso bendrystę. Žmogus yra mikrokosmosas, kuriame atsispindi makrokosmosas. Taip kaip lašelyje – visos vandenyno savybės. Mikro- ir makropasaulis neatsiejami vienas nuo kito. Taigi žmogus savo gyvenimu sąmoningai ar nesąmoningai paveikia visą kosmosą.

Kada atsirado teosofija?

Teosofija atsirado su Būties suvokimu. Ji gimė kilus klausimui „Kas aš esu?“ 

Kodėl susidomėjote teosofija?

Sunku gyventi aklai, be atsakymų į kylančius būties klausimus. O teosofija į juos atsako. Dabartinis gyvenimo siūlomas dievas, kurį „turime“ garbinti, itin primena žmogų su visomis jo ydomis ir silpnybėmis. Bet šis dievas, pasirodo, sukūrė visatą? O kas sukūrė jį patį? Taigi yra klausimų, į kuriuos neatsako religija ir mokslas. Atsakymus radau teosofijoje. 

Taigi teosofai netiki, kad dievas egzistuoja?

Teosofai remiasi žinojimu, o ne tikėjimu. 

Kaip manote, dėl kokių priežasčių šis mokymas atsirado?

Pagal vieną iš versijų, XIX a. pr. didieji žmonijos mokytojai – mahatmos – susirinko viename vienuolynų, esančių tarp Kinijos ir Tibeto. Jie turėjo nuspręsti, kuris vakariečiams perduos mahatmų žinias. Žmogus, „nešantis žinią“, renkamas kartą per šimtmetį. Daugelis mahatmų teigė, kad taip elgtis netikslinga, nes Vakarų kultūra negrįžtamai užgožta civilizacijos. Ir tik du jų pasisakė, kad vis tik reikia išnaudoti kiekvieną, nors ir visai menką galimybę padėti žmonijai. Jie prisiėmė atsakomybę paruošti žmogų, „nešantį žinią“. Tai buvo Jelena Blavatskaja (1831–1891 m.). 1875 m. ji įkūrė teosofinę draugiją. Dėl J. Blavatskajos titaniško darbo Vakarų žmonės gavo žinias. Dauguma jas priėmė kaip prieštaraujančias blaiviam protui. Tačiau tie, kurie jomis susidomėjo ir studijavo, vėliau pripažino mahatmų tiesas.

Taigi teosofija kildinama iš Rytų religijų?

Visos religijos, ne tik Rytų, yra tik teosofijos žinių atplaišos.

Koks pamatinis teosofijos teiginys?

Nėra religijos, aukštesnės už tiesą.

Kaip žinoti, kas yra tiesa?

Pavyzdžiui, pasakojimai apie Troją iki XIX a. pab. buvo tik graži legenda. Dėl Henriko Šlymano archeologinių kasinėjimų pasaka tapo tikrove, t. y. tiesa. Šis atradimas parodo, kaip legenda, kuri, atrodė, neturi nieko bendro su realybe, tapo tikrove. Panašiai ir teosofija atveria akis bei protus tiesai. Duodama žinių ir nurodydama šaltinius ji atskleidžia, kodėl religijos atsirado ar sunyko. Teosofija „nuvalo“ nuo tikėjimų folklorines, ritualines apnašas, „aiškintojų-politikų“ užmačias ir klaidas. Tuomet atsiveria visų religijų ir mokslų šaltinis – tiesa.

Dar vienas pavyzdys – tai, kad Žemė plokščia ir yra nejudantis visatos centras, aplink kurį sukasi žvaigždynai, Saulė ir Mėnulis – dabar tik viduramžių religinio tamsumo ir nemokšiškumo įrodymas. O tai, kad Saulė su aplink besisukančiomis planetomis, tarp kurių ir Žemė, yra tik Paukščių Tako dalelė – tiesa.

Taigi taip tiesa tampa mūsų gyvenimo dalimi, o religijos, burtai, magija, ritualai ir kitos tamsumo apraiškos traukiasi. Toks ir yra teosofijos tikslas – ne kovoti ar apjungti religijas, bet atverti kelius tiesai. Taip „tamsieji viduramžiai“ traukiasi. Pirmenybė teosofijoje teikiama moksliniam pažinimui. J. Blavatskaja kartodavo, kad mokslas yra ateities „religija“ – tiesa.

Taigi teosofai nepalaiko idėjos naudotis magija?

Teosofija griežtai pasisako prieš bet kokią magiją, nesvarbu, juodąją ar baltąją, ir prieš burtus.

Kaip šiame mokyme aiškinama mirtis? Ar pripažįstamas pomirtinis gyvenimas?

Mirtis – sąmonės perėjimas į kitą būseną. Tai panašu į miegą. Teosofai žino, kad tokia mirtis, kaip įprasta manyti – kad miršta fizinis kūnas, po kurio laiko eterinis, astralinis ir t. t. – neegzistuoja. Tačiau žmogaus esmė – jo sąmonė – išlieka visose būsenose, bet dažniausiai neveikli. Dvasia vėliau vėl atgimsta visuose kūnuose atvirkštine tvarka, kol pasiekia materinį. Sąmoninga būtybė gyvena ir kuria daugelyje vadinamų pomirtinių būvių, tačiau tokių tik vienetai.

Ką turite omenyje sakydamas „atvirkštine tvarka“?

Žmogus – dvasinė būtybė. Ji nuolat gimsta ir miršta. Tai pasikartojantis tobulėjimo ciklas. Mirdamas žmogus „nusivelka“ visus kūnus, kol lieka tik gryna dieviška dvasia. Asmuo miršta materiniame kūne, bet lieka gyvas eteriniame, astraliniame, mentaliniame ir kt. Eteriniame gyvena, kol išblėsta prisirišimas prie fizinio – tai fosforinės liepsnelės, kartais matomos kapinėse virš ką tik supiltų kapų. Kai „miršta“ eteriniame, sąmonė atsiduria astraliniame kūne, kur išgyvena fiziniame gyvenime sukauptas ir neišgyventas aistras, emocinius troškimus. Po to astralinis (trūksta s raidės) žmogus vėl „miršta“ ir patiria mentalinio kūno likučius – tai protiniai išmąstymai, neįgyvendintų projektų vaisiai ir t. t. – kol išgyvena visus likusius dvasinio kūno apvalkalus ir lieka tik gryna dieviška dvasia. Jei ji ilgai būtų šioje būsenoje, nustotų tobulėti. O visata sukurta taip, kad joje viskas juda ir vystosi. Todėl ir dvasiai ilgai neužsibuvus ramybės būsenoje pabunda noras veikti. Taigi atvirkštine tvarka ji jau nemiršta, bet atgimsta vėl į visus kūnus – nuo dvasinių iki mentalinio, astralinio, eterinio ir materinio. Šis procesas ir vadinamas amžinu tobulėjimu arba reinkarnacija. Tokia bendra ir labai supaprastinta gyvenimų kaitos schema. Teosofijoje šiai temai skirtas ne vienas šimtas puslapių.

Kiek žinau, teosofijos idėjas Lietuvoje propagavo Vydūnas. Ar galite ką nors daugiau apie tai papasakoti?

Tikra tiesa. Vydūnas (1868–1953 m.) studijuodamas suartėjo su Vokietijos teosofų draugija. 1895 m. Tilžėje jis įsteigė šios draugijos skyrių, veikusį iki 1935 m., ir visą laiką jam vadovavo.

Vydūnas rašė: „Teosofija, aukščiausia išmintis ir teisybės išpažinimas, nėra joks mokslas, kuris iš raštų išmokstamas, joks tikėjimas į kokius sakinius ir žodžius, joks tikėjimas, kuris remiasi senais raštais ir pasakomis, visokiais išvedžiojimais arba įrodymais; ji yra teisybės apsireiškimas viduje ir jos pačios išpažinimas. <...> Parašytas tas didis raštas ne Helenos Petrovnos Blavatsky; bet, kaip ji pati sako, ji yra tik užrašytoja. Autorius to rašto yra nepažįstamas žinovas, kurio žinojimas, kaip tas mokslininkas sako, kiekvienam skaitytojui turi visai stebuklingas pasirodyti, kadangi jis suglaudžia ne vien visus vyriausius gamtos mokslus iš seniausių lig mūsų laikų, bet ir taip pat visus tikybos ir filosofijos mokslus, ir jis nurodo raštus, apie kuriuos paprasti mokslininkai nei sapnuoti nesapnavo, bet kurių jau ne vienas senuose užslapčiuose jau dabar surastas.“

Ar teosofija remiasi įvairiais raštais, mitais, ritualais ir simboliais?

Taip, tai pavyzdžiai, kuriuos teosofija pateikia kaip įrodymus. Raštai, mitai, simboliai ir ritualai – tai žmonių suvokta bei užfiksuota dalelė teosofinių žinių, kurios yra šio mokymo dalis. Kiekviena tauta ir religija turi savo simbolius. Toks pat ženklas gali turėti visiškai priešingas reikšmes skirtingose tautose, religijose ar įvairiais laikotarpiais. Apie visus simbolius papasakoti neįmanoma, nebent domina kuris nors konkretus.

Gal galite paaiškinti vadinamo Vydūno simbolio prasmę?

Mirties-gimimo schema, kurią minėjau anksčiau, – tai šio simbolio prasmės išaiškinimas. Antras ženklas – „kryžius su kilpa“ – buvo plačiai naudojamas Egipto misterijose. Tai lyg ir raktas pažinti žmogaus evoliuciją. Apatinė kryžiaus dalis iki horizontalios linijos – tai materialių kūnų evoliucija (fizinis, eterinis-gyvybinis, astralinis-emocinis, mentalinis-proto). Horizontali linija apjungia ir kartu atskiria fizinę ir dvasinę sąmonės būsenas. Trikampis – tai dvasiniai nemirtingi kūnai. Jie yra apskritime – amžinybės rate. Pavaizduoti sparnai rodo norą tobulėti: siela „priklauso“ fiziniam gyvenimui, o dvasia – tiesos pažinimo pasauliui. Tai amžinas siekis susilieti, kilti į sielos ir dvasios apsijungimą. Šis simbolis vaizduoja paukščio-sielos skrydį staiga neriant žemyn į vandenyną-fizinį kūną ir vėl išneriant jau su žuvimi-pažinimo vaisiumi. Raidės, užrašytos apskritime: „v“ – Vydūnas, „St“ – Storosta.

Ar teosofija susijusi su masonais?

Masonai turi savo tiesas, kurios daugeliu atvejų sutampa su šiuo mokymu. Teosofai ir masonai – skirtingos organizacijos. Žmogus, kuris vadovaujasi teosofinėmis tiesomis, gali priklausyti masonų ložei. Tačiau masonas nebūtinai yra ir teosofas.

Gal žinote, kur yra didžiausi teosofų susibūrimo centrai?

Daugelyje valstybių yra teosofinės pakraipos organizacijos ir draugijos. Dydis nelemia veiklos kokybės. Kuo didesnė organizacija, tuo labiau ji nutolusi nuo dvasinio žinojimo. Todėl klaidinga išskirti didžiuosius centrus. 

Klausimus uždavinėjo žurnalo "Magija ir burtai žurnalistė" Kristina Gailiūtė.  

(MAGIJA IR BURTAI vasaris -kovas 2014 m. Nr. 1)

Komentarai   

 
+1 #1 Rita 2014-02-06 12:17
Labai įdomu. Ačiū :)
Cituoti
 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

English French German Italian Portuguese Russian Spanish
253845
šiandien
vakar
šią savaitę
***
mėnuo
praeitas mėn.
viso
418
395
1726
249287
7919
9981
253845

IP: 54.92.155.160
2017-09-21 22:50:45
Счетчик joomla