Baltojo Lotoso Diena

Spausdinti

Baltojo Lotoso diena

1891m. gegužės mėn. 8d. Londone mirė Jelena Petrovna Blavatskaja. Pagerbdami Ją, viso pasaulio teosofai tą dieną mini kaip Baltojo Lotoso Dieną.

1991 metus UNESCO paskelbė J.Blavatskajos metais – po šimtmečio žmonija pripažino Jelenos Petrovnos nuopelnus.

„...Kristaus atėjimas“ reiškia Christos dalyvavimą dvasiškai atgimusiame pasaulyje, bet anaiptol ne tikrą Jėzaus „Kristaus“ įsikūnijimą žmogaus kūne; šito Kristaus nereikia ieškoti nei dykumoje, nei slaptoje „vidaus buveinėje“, nei šventų švenčiausioje šventykloje ar bažnyčioje, pastatytoje žmogaus, nes Kristus – tikrasis ezoterinis Išganytojas – ne žmogus, o Dieviškasis Principas, esantis kiekvienoje žmogiškoje esybėje. Jis yra tas, kuris stengiasi žmoguje prikelti Dvasią, giliai palaidotą jos pačios nuodėmingo kūno „uoloje“ ir nukryžiuotą nuosavomis žemiškomis aistromis; ji nuo savo vidinės šventovės durų stengiasi nuristi materijos akmenį; atgimusi Dvasia ir yra prisikėlęs Kristus. „Žmogaus sūnus“ – ne kūno vergas, bet laisvos Dvasios kūdikis, paties žmogaus veiklos kūdikis, ir jo dvasinio darbo vaisius.

"The Esoteric Character of Gospels". Lucifer. Vol. I, November, 1887,

p. 173. Collected Writings, Vol. VIII, p.173.

 

Veikiamas Darvino idėjų Vakarų pasaulis pradėjo tikėti formų evoliucija, pamiršęs sąmonės ir dvasios evoliuciją. Tie, kurie manė, kad siela egzistuoja, laikė ją esant vientisą ir nekintamą, gimusią kartu su kūnu nuodėmėje. Jeigu tokia siela su Kristaus pagalba neišpirko nuodėmės, tai ji amžinai kentės pragare, o jei išpirko - amžinai švęs išsigelbėjimą danguje. Kitais žodžiais tariant, nebuvo evoliucijos dinaminio vystymosi įvaizdžio žmogaus viduje.

Taigi, Vakarai neturėjo loginio pagrindo tikėti mahatmomis- aukšto rango įšventintais jogais, kurių sąmonė ir ekstrasensoriniai sugebėjimai viršijo įprastines ribas. Stebuklai, jeigu jie vyko, vyko bibliniais laikais ir tarp biblinių Dieviškų žmonių. Jų amžius praėjo, o dabar - mokslo amžius.

Šiandien, prabėgus šimtmečiui nuo pirmųjų teosofinių ginčų, sudėtingas, margas psichologinių reiškinių tinklas žymiai išsiplėtė, o mąstymo klimatas patyrė žymius pasikeitimus. Tampa aišku, kad vakarietiškas protas buvo nepasiruošęs suvokti tų paranormalių reiškinių lavinos, kurią devyniolikto šimtmečio paskutinį ketvirtį jam pažėrė spiritualistai ir teosofai.

Vienok, jei dvidešimtojo amžiaus paskutinis ketvirtis, kaip tvirtinama, yra naujas, galingas psichologinių reiškinių srautas, vakarietiškas protas privalo geriau pasiruošti jį suvokti. Eksperimentiniai psichologiniai tyrimai, prasidėję dar XIX šimtmetyje, įtakojo daugelio Vakarų pasaulio universitetus įkurti parapsichologijos skyrius. Čia buvo taikoma eksperimentinė ir statistinė metodologija, siekiant aptikti ir akivaizdžiai parodyti ekstrasensorinio suvokimo ir dar labiau nesuvokiamos jo palydovės psichokinezės egzistavimą. Ekstrasensorinis suvokimas ir psichokinezė – viso labo šiuolaikiniai terminai, skirti įvardinti jėgas, kuriomis anksčiau taip efektyviai naudojosi čela (mokinė) ponia Blavatskaja ir Mahatmos.

Dalis parapsichologų įvairiais būdais stengėsi rasti raktą sąmoningai, valios pagalba valdyti vidines, slaptąsias žmogaus jėgas, lygiai taip, kaip sąmoningai valios pagalba valdomas mąstymas ir penki žmogaus jausmai. Bet ieškomas raktas randasi filosofijoje ir jogos moksle. Jeigu mes pradedame tai suvokti, mums tenka mąstyti apie žmogaus sąmonę evoliucijos sampratomis. Žemesniuose, jau praeituose sąmonės evoliucijos etapuose, tokie sugebėjimai kaip abstraktus mąstymas, kūrybinė vaizduotė, buvo užslėpti, tiesiog snaudė gyvuliškoje sąmonėje. Lygiai taip pat dabar ekstrasensoriniai sugebėjimai ir psichokinezė daugumoje snaudžia, nors kartas nuo karto ir apsireiškia kai kurių žmonių sąmonėje. Aukštosios jogos praktika (arba laiko tėkmė) išvystys žmogaus sąmonę; suvokimas taps dvasingesnis, atviresnis, o prabudusių ekstrasensorinių jėgų ir psichokinezės suvokimo, toliau natūraliai vystysis. Kitaip tariant, protas, keisdamasis į aukštesnį protą, prie jau turimų įprastinių įrankių – penkių jausmų – papildomai įgis aukštesnio lygio sugebėjimus.

Priimdami individualių sielų įsikūnijimo idėją, logiška būtų be įrodymų sutikti, kad egzistuoja žmonės tobulesni, nei įprasta. Jie valios, disciplinos arba jogos pagalba evoliucijos laiptais užlipo aukščiau. Kartais jie linkę veikti iš už scenos: padeda žmonėms įgyti aukštesnių žinių ir aukštesnio supratimo, įtakoja įvykius telepatijos ar savo ekstrasensoriniais sugebėjimais. Tokiais atvejais juos vadina Mahatmomis, Mokytojais, Vyresniaisiais Žmonių Broliais. Atvirai kalbant, daugelis žmonių akivaizdžiai nematydami jų, netiki, kad jie egzistuoja, nes tai tiesiogiai neįtakoja asmeninio žmogaus gyvenimo. Toks požiūris, daugeliu atveju naudingas Mahatmoms, nes leidžia tausoti energiją.

Mahatmų egzistavimas sudaro būtiną loginę prielaidą visiems, kurie rimtai studijuoja jogą, ezoterinę filosofiją ir išminties religiją, nes tuo pagrįsta teosofija. Ypatingų asmenybių buvimas teosofinio judėjimo pradžioje rimtam teosofinių archyvų tyrinėtojui tampa kažkuo daugiau negu logine prielaida. Kiekvienas, kuris atidžiai įsigilina į dokumentų turinį, dienoraščių užrašus, asmeninį steigėjų ir pirmųjų teosofinio judėjimo veikėjų susirašinėjimą, būtinai padaro išvadą, kad ponios Blavatskajos Mahatmos – tikros ir gyvos asmenybės. Pasakojimai apie Mahatmas pilnai atitinka teosofinius įvykius arba „stebuklus“. Didesnę dalį tokių „stebuklų“ ponia Blavatskaja priskyrė savo nematomiems Mahatmoms arba jų taip pat nematomiems, mokiniams; jie dažnai būna tarp mūsų, -tvirtino ji, -savo majavi rupas (mentaliniuose kūnuose). J.Blavatskaja pati buvo Tibete apmokyta Mahatmų mokinė, ir mes turime mokytojo K.X. liudijimus apie tai, kad daugelį stebuklų ji atliko savarankiškai, be jo pagalbos.

 

Amžininkų vertinimai

Visuomenės reformatorius Herbertas Berrous, mirus E.P.Blavatskajai, rašė: „Pas ją aš atėjau būdamas materialistu; ji paliko mane teosofu. Materialistą ir teosofą skiria nepraeinama praraja. Ji sugebėjo per šią prarają pastatyti tiltą. Ji tapo mano dvasine motina, ir niekada joks vaikas neturėjo stipriau mylinčio, kantresnio, švelnesnio mokytojo.

„Kartą susidūrę akis į akį su... moterimi, kurią vėliau išmokome suprasti ir pamilti kaip pačią nuostabiausią tų laikų moterį... Jeigu tie, kurie taip kvailai kalba apie jos įtaką žmonėms, galėtų nors dalinai žinoti, kokius gilius įspūdžius palikdavo mums jos pastovus siekis viską įrodyti ir tvirtai laikytis tik to, kas yra gėris!

Sėdėdamas šalia jos, kai iš įvairių pasaulio kraštų atvykdavo nepažįstami žmonės, aš su džiaugsmu stebėdavau jų nuostabą matant moterį, kuri visada kalbėjo tik tai, ką galvojo. Ateitų pas ją princas - ji, tikriausiai, sukrėstų jį; ateitų pas ją vargšas – gautų jos paskutinį šilingą ir patį nuostabiausią žodį“.

Žurnalas „Agnostic journal“ tuo metu apie J.P.Blavatskają rašė: „Ji buvo paprastų paprasčiausiai tiesmukiška ir romantiškai sąžininga milžinė; ji gretino save su tais vyrais ir moterimis, su kuriais bendravo, jautė skirtumą tarp jų ir savęs ir buvo nepakankamai veidmainiška, kad galėtų apsimesti jog nepastebi šito skirtumo. Tiems, kurie ją užgauliojo ir įžeidinėjo, ji netaikė blogesnių epitetų kaip „kvailiai“. Dargi apie tokius priešininkus, kaip Kolombai ir daktaras Koes, ji kalbėdavo su užuojauta: „Dieve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Tikra „apgavikė“! -Tarp visų mirtingųjų, kuriuos buvau sutikęs, buvo beveik vienintelė, kuri neapgaudinėjo ir nesukčiavo. Jūs, tie, kurie pigiai pasityčiodami šaipotės, skaitykite Izidę be šydo. Skaitykite Slaptąją doktriną ir Raktą į teosofiją ir jūs rasite, kad teosofija, greičiausiai, kažkas per daug aukšta jūsų supratimui ir nepalyginamai labai tolima galimybei panaudoti šarlataniškam rankų miklumui arba juokdario fokusui... Ji gyveno audringą, užpildytą darbu ir jausmais gyvenimą, kuris paliko savo pėdsakus jos veide ir sukėlė bei pagreitino neišgydomą ligą... Ji buvo žvali, linksma ir mėgstanti bendrauti. Jos gyslose nebuvo nei lašo purvino kraujo. Kalbant ir bendraujant su draugais ir pažįstamais, joje nepasireiškė nė trupinėlis tų ribotų pamaiviškų manierų, kurios taip būdingos aukštosios visuomenės damoms. Ji negalvojo blogai, todėl nepasitaikydavo pasakyti pikto žodžio.

Ponia Blavatskaja, kurią aš pažinojau, man yra mirusi. Suprantama, viskas, kas joje gali būti amžina ir laikina, vis dar sukasi Visatos sūkuryje. Bet man ji gyva tik tame, ką daro kiti kelyje į aukštumas ir gėrį, jos įkvepiančiame pavyzdyje, jos atminime. Jos pasekėjai – gnostikai – tuose ginčytinuose teologiniuose klausimuose, kuriuose aš tik agnostikas. Jie turi nenutrūkstamą ryšį su mirusiąja, o man lieka tik apverkti ją“.

Iš Niujorko 1891m. gegužės mėn. 10d. Laikraščio „Tribune“ redakcinio straipsnio galima suprasti, kaip J.Blavatskają ir jos veiklą suvokė jos amžininkai: „Vienok, kai kuriose galvose gali kilti utopinė mintis apie bandymą devynioliktame amžiuje sunaikinti visas kliūtis rasiniams, nacionaliniams, kastiniams ir klasiniams prietarams ir įskiepyti broliškos meilės dvasią, kurią turėjo didžiausias iš Mokytojų pirmajame mūsų eros amžiuje ir kilnus tikslas, kurį gali smerkti tik tie, kurie nepripažįsta krikščionybės.

Ponia Blavatskaja galvojo, kad žmonijos atgimimas ir atnaujinimas turi būti pagrįstas vystant altruizmą.

...kitu atveju ji atliko svarbų ir reikšmingą darbą. Galima sakyti, kad niekas kitas šioje kartoje nepadarė daugiau už ją, iš naujo atveriant seniai uždarytą rytų minties, išminties ir filosofijos lobyną. Iš tikrųjų, niekas nepadarė tiek daug nušviečiant tą giluminę Rytų skurtą išmintį-religiją, amžinai pasinėrusią į apmastymus.

Jos pėdsakai iš tikrųjų vedė ten, kur gali sekti tik labai nedaugelis pasišventusiųjų, bet tonas ir kryptingumas jos kūriniuose protingas, žvalus, stimuliuojantis. Pamokos, kurią ji pastoviai teikdavo, esmė yra ta, kad pasauliui iš žmogaus reikia ir visada reikės tik būtinybės nugalėti save ir dirbti dėl kitų. Tie, kurie atidžiai stebi pasaulį, seniai pastebėjo, kad šiuolaikinė mintis daugeliu atveju patiria tokios pamokos poveikį. Daug platesnis humaniškumas, liberalesnis mąstymo būdas, polinkis tirti senuosius filosofinius mokymus, tai tiesiog siejasi su tuo, ką ji darė ir padarė. Žodžiu, ponia Blavatskaja paliko savo antspaudą laike“.

Žinomas redaktorius U.T.Stid(as) apie J.Blavatskajos mokymo reikšmingumą rašė: „Pradėsime nuo to, kad jis (mokymas) turėjo bent jau vieną privilegiją – privilegiją būti eretišku. Tiesa dažnai prasideda nuo erezijos. Kiekvienoje erezijoje gali būti naujo apreiškimo brangakmenis. Be to, ji pateikė mokytam ir skeptiškai nusiteikusiam pasauliui amžinos didingos religijos koncepciją didingų esybių, esančių pusiaukelėje tarp Begalybės ir mūsų pačių, stovinčių nesulyginamai aukščiau už pigmėjų genties žmones. Daugeliui protų ponia Blavatskaja sutvirtino, sustiprino ir beveik iš naujo įdiegė suvokimą, kad šis gyvenimas yra paprastas išbandymas. Šiuo atžvilgiu jos mokymas žymiai geriau suderintas su Naujojo Testamento dvasia, nei daug kas iš šiuolaikinio psiaudokrikščioniškojo mokymo. Ji išplėtė proto horizontus ir įnešė kažkokį neaprėpiamą jausmą visuotinės, beribės paslapties, būdingos daugeliui Rytų religijų “

Ištraukos iš H.Merfio knygos „Jelena Blavatskaja.Zolotaja liestnica.“

Hovard Merfi. Jelena Blavatskaja. Zolotaja liestnica.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

English French German Italian Portuguese Russian Spanish
253848
šiandien
vakar
šią savaitę
***
mėnuo
praeitas mėn.
viso
421
395
1729
249287
7922
9981
253848

IP: 54.92.155.160
2017-09-21 22:51:37
Счетчик joomla